Dar prieš dešimtmetį ADHD buvo laikomas „berniukų liga, kurią išaugama“. Šiandien žinome, kad su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu gyvena maždaug 2 iki 4 procentų suaugusiųjų, ir dauguma jų yra be diagnozės, užtat su ilgu sąrašu etikečių: „nesusikaupęs“, „tinginys“, „chaotiškas“, „nerealizavęs potencialo“. Šis straipsnis paaiškina, kaip ADHD atrodo suaugus ir ką su tuo daryti Lietuvoje.
Kas yra ADHD iš tikrųjų?
ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) yra įgimtas nervų sistemos raidos ypatumas, susijęs su dopamino ir noradrenalino apykaita smegenų tinkluose, atsakinguose už vykdomąsias funkcijas: dėmesio valdymą, impulsų stabdymą, planavimą, laiko jutimą ir motyvacijos reguliavimą. Daugiausiai čia lemia genetika, nes paveldimumas siekia apie 70 iki 80 procentų, panašiai kaip ūgio.
Svarbiausia klaida, kurią daro aplinkiniai (ir patys žmonės su ADHD), yra manyti, kad tai dėmesio trūkumas. Iš tikrųjų tai dėmesio valdymo sutrikimas. Žmogus su ADHD gali valandų valandas gilintis į tai, kas įdomu (vadinamasis hiperfokusas), bet fiziškai neįstengia išlaikyti dėmesio ties tuo, kas nuobodu, kad ir kaip svarbu tai būtų. Smegenys tiesiog neduoda „kuro“ užduotims be naujumo, intereso ar spaudimo.
Kaip ADHD atrodo suaugus?
Vaikystės hiperaktyvumas (laipiojimas, bėgiojimas) su amžiumi dažniausiai virsta vidiniu nerimu, o išryškėja kiti dalykai:
- Prokrastinacija iki paskutinės minutės. Ne iš tinginystės, o todėl, kad smegenys „užsiveda“ tik nuo termino adrenalino. Beje, verta atskirti: prokrastinacijos testas matuoja patį atidėliojimą, kad ir kokia jo priežastis.
- Laiko aklumas. „Dar penkios minutės“ virsta valanda, o vėlavimas tampa lėtinis, nors nuoširdžiai stengiatės.
- Pradėta ir nebaigta. Dešimtys projektų, kursų ir pomėgių, mestų maždaug ties 70 procentų.
- Užmaršumas kasdienybėje. Raktai, vardai, susitarimai, „ko aš atėjau į šitą kambarį?“
- Impulsyvumas. Pertraukinėjate pašnekovus, perkate nesuplanuotai, pasakote nepagalvoję.
- Emocijų audros. Kritika ar atstūmimas skauda neproporcingai stipriai (tyrėjai tai vadina atstūmimo disforija), o nuotaika svyruoja per dieną.
- Chaosas aplinkoje. Daiktų krūvos, „dokumentų dėžė“, amžinas tvarkymosi planas.
- Vidinis variklis. Sunku ilsėtis ir „išjungti galvą“, pasitaiko nuolatinis vidinės skubos jausmas.
Atkreipkite dėmesį, kad pavieniui šie dalykai pažįstami kiekvienam. ADHD klausimas yra mastas ir kaina: kai tokie epizodai yra ne išimtis, o gyvenimo būdas nuo vaikystės, ir kai jie realiai kainoja karjerą, santykius, savivertę ar finansus.
Kodėl tiek suaugusiųjų liko nediagnozuota?
Priežastys trys. Pirma, mergaitės ir „svajotojo“ tipo berniukai netriukšmavo, tad jų neatidumas mokykloje buvo nurašytas išsiblaškymui ar tinginystei. Antra, gabumai ilgai kompensavo: protingas žmogus su ADHD mokyklą „išvažiuoja“ ant gebėjimų, o siena pasitinka universitete ar darbe, kur struktūrą reikia kurtis pačiam. Trečia, Lietuvoje suaugusiųjų ADHD apskritai pradėtas rimčiau diagnozuoti tik pastarąjį dešimtmetį.
Tipiška istorija tokia: žmogus ateina pas specialistą dėl išsekimo, nerimo ar depresijos, o pokalbio metu paaiškėja, kad po jais visą gyvenimą gulėjo nepastebėtas ADHD. Beje, nerimas ir depresija su ADHD eina kartu labai dažnai (iki pusės atvejų), todėl verta įsivertinti ir juos.
Kaip diagnozuojama Lietuvoje?
- Pasitikrinkite patys. Pirmam žingsniui tinka ADHD testas (ASRS v1.1), PSO sukurtas klausimynas suaugusiems pirmai patikrai. Aukštas balas nereiškia diagnozės, bet yra rimtas argumentas kreiptis toliau.
- Gydytojas psichiatras. Diagnozę suaugusiam nustato psichiatras (psichikos sveikatos centre nemokamai ir be siuntimo arba privačiai). Vertinimas apima klinikinį interviu, simptomų istoriją nuo vaikystės (praverčia seni mokyklos apibūdinimai, tėvų prisiminimai) ir kitų priežasčių atmetimą, tokių kaip skydliaukės sutrikimai, miego problemos, nerimas ar depresija.
- Kantrybės pastaba. Specialistų, gerai išmanančių suaugusiųjų ADHD, Lietuvoje vis dar nedaug, o eilės ilgokos, todėl verta iš anksto pasiklausti, ar konkretus psichiatras dirba su suaugusiųjų ADHD.
Kas padeda: gydymo ir savipagalbos arsenalas
Vaistai. Stimuliantai (metilfenidatas) yra veiksmingiausias žinomas ADHD gydymas. Jie padeda maždaug 70 iki 80 procentų žmonių, o poveikį daugelis apibūdina kaip „pirmą kartą gyvenime tyla galvoje“. Lietuvoje metilfenidatas registruotas ir skiriamas suaugusiems (receptą išrašo psichiatras). Yra ir nestimuliuojančių alternatyvų (atomoksetinas).
Elgesio strategijos. Vaistai duoda gebėjimą, bet ne įgūdžius, o juos tenka statytis patiems:
- Išorinės smegenys. Viskas į kalendorių ir užrašus tuoj pat. ADHD atmintis nėra patikima saugykla, ir tai ne charakterio yda, o duotybė, kurią reikia apeiti inžineriškai.
- Kūno dvyniai (body doubling). Dirbti šalia kito žmogaus, net tylomis, dramatiškai lengvina pradžią.
- Skaidymas iki juokingo mažumo. Ne „sutvarkyti butą“, o „nunešti tris daiktus į vietą“. ADHD smegenims užduoties dydis yra starto barjeras.
- Laiko matymas. Laikmačiai, laikrodžiai visur, „pomodoro“ intervalai. Laiko aklumui reikia protezų.
- Terminų kūrimas. Susitarimai su kitais ir vieši pažadai. Išorinis spaudimas atstoja trūkstamą vidinį kurą.
- Miegas ir judėjimas. Skamba banaliai, bet ADHD smegenims fiziologinis pamatas dar svarbesnis nei kitiems, nes neišsimiegojęs ADHD tik sustiprėja.
Psichoterapija (ypač KET, adaptuota ADHD) padeda su tuo, ko neišsprendžia vaistai: savivertės žaizdomis po dešimtmečių „tinginio“ etikečių, prokrastinacijos ciklais ir emocijų reguliavimu.
Jei atpažinote save
Pirmiausia žinokite, kad tai ne nuosprendis, o paaiškinimas. Su ADHD gyvena ir klesti milijonai žmonių, o skirtumą tarp kankinančio ir veikiančio gyvenimo dažniausiai lemia ne valia, o teisinga diagnozė ir teisingi įrankiai. Pradėkite nuo ADHD testo, tada pasikalbėkite su psichiatru. O jei jūsų sunkumai labiau apie laiko planavimą be kitų ADHD ženklų, pasitikrinkite laiko planavimo testu, nes ne kiekvienas chaosas yra ADHD.
Šis straipsnis skirtas švietimui ir nepakeičia gydytojo konsultacijos.
Šaltiniai: Faraone S. V. ir kt. (2021). The World Federation of ADHD International Consensus Statement. Neuroscience & Biobehavioral Reviews; Kessler R. C. ir kt. (2005). The WHO Adult ADHD Self-Report Scale (ASRS). Psychological Medicine; Barkley R. A. Taking Charge of Adult ADHD.
