Autizmo maskavimo testas

Kas yra autizmo maskavimas?

Maskavimas yra strategijų rinkinys, kuriuo autistiškas (ar kitaip neurotipams nepaklūstantis) žmogus slepia savo natūralų būdą ir imituoja aplinkos laukiamą elgesį. Tyrėjai (tarp jų CAT-Q klausimyno autoriai) skiria tris kryptis: kompensavimą (aktyvus socialinių įgūdžių „išmokimas“: elgesio kopijavimas, frazių bankai, pokalbių repeticijos), maskavimą siaurąja prasme (savo ypatybių slėpimas: priverstinis akių kontaktas, veido išraiškų vaidyba, savireguliacijos judesių slopinimas) ir asimiliaciją (buvimas situacijose per jėgą, vaidmens jausmas, savęs pritempimas prie aplinkos).

Svarbu supratimui: maskavimas nėra melas ar manipuliacija. Tai išgyvenimo strategija, dažniausiai išmokta vaikystėje kaip atsakas į patyčias, atstūmimą ar nuolatinį „nesielk taip“. Vaikas išmoksta, kad natūralus jis yra „netinkamas“, ir pastato kaukę. Problema ta, kad kaukė neauga kartu su žmogumi: tai, kas mokykloje gelbėjo, suaugus tampa nuolatiniu antru etatu, kurio niekas nemato ir neapmoka.

Kodėl maskavimas toks brangus?

Maskavimo kaina tyrimuose matuojama nuosekliai ir ji didelė:

• Energija: nuolatinis savęs stebėjimas ir vaidyba eikvoja dėmesio resursus, todėl po socialinių dienų reikia ilgo atsistatymo, o „paprastos“ situacijos vargina neproporcingai
• Psichikos sveikata: aukštas maskavimas siejasi su didesniu nerimu, depresija ir net savižalos rizika, nepriklausomai nuo autistinių bruožų lygio
• Autistinis perdegimas: po metų ar dešimtmečių maskavimo dalis žmonių patiria gilų išsekimą su sumažėjusia dirgiklių tolerancija ir įgūdžių „nukritimu“
• Tapatybė: ilgai vaidinant nyksta jausmas, kas esi iš tikrųjų; dalis žmonių sako nebeatskiriantys kaukės nuo savęs
• Vėluojanti pagalba: gerai maskuojantis žmogus „nepanašus į autistą“, todėl diagnozė ir supratimas ateina vėlai arba niekada

Maskavimas ir moterų autizmas

Maskavimas yra pagrindinė priežastis, kodėl moterų autizmas dešimtmečiais liko nematomas. Tyrimai rodo, kad moterys ir mergaitės maskuoja vidutiniškai daugiau ir anksčiau: socialiniai lūkesčiai joms griežtesni, o aplinka intensyviau treniruoja „tinkamą“ elgesį. Mergaitė, kuri stebi ir kopijuoja populiarias bendraamžes, skaito grožinę literatūrą kaip socialinių scenarijų vadovėlį ir savo intensyvius pomėgius nukreipia į „priimtinas“ temas, diagnostikos radaruose nesimatė, nes klasikiniai kriterijai buvo sukalibruoti pagal berniukus.

Rezultatas: daugybė moterų autizmo diagnozę (ar savęs atpažinimą) pasiekia tik po 30, 40 ar 50 metų, dažnai per savo vaikų diagnozę arba po perdegimo, kai kaukė nebeišlaikoma. Tipinis kelias iki tol būna grįstas klaidingomis etiketėmis: „per jautri“, „socialinis nerimas“, „depresija“, „perfekcionizmas“. Jei ši istorija skamba pažįstamai, greta šio testo verta atlikti autizmo testą suaugusiems ir pasidomėti būtent moterų autizmo aprašymais: jie nuo klasikinių skiriasi ryškiai.

Ką daryti su aukštu maskavimo balu?

Pirmas žingsnis yra aiškumas dėl priežasties. Maskuoja ne tik autistiški žmonės: storą socialinę kaukę gali auginti ir socialinis nerimas (skirtumas: nerimo kaukė slepia baimę būti įvertintam, autistinė kaukė slepia kitokį socialinį „operacinį kodą“; nerimo atveju įgūdžiai yra, tik baimė trukdo, autizmo atveju pats bendravimo būdas kitoks). Atlikite autizmo ir socialinio nerimo testus: jų derinys parodys kryptį. Jei autizmo kryptis stipri, apsvarstykite profesionalų vertinimą: suaugusiems jį Lietuvoje atlieka psichiatrai ir medicinos psichologai.

Antras žingsnis yra kaukės dozavimas, nepriklausomai nuo diagnozės. Visiškai nusimesti kaukę įmanoma retai (socialinis pasaulis nėra tam pritaikytas), bet galima nustoti mokėti pilną kainą: planuoti atsistatymą po socialinių krūvių kaip privalomą, o ne „jei liks laiko“; auginti erdves ir santykius, kur vaidyba nereikalinga; grąžinti sau savireguliaciją bent privačiai; sakyti „ne“ daliai socialinių įsipareigojimų (čia padeda asmeninių ribų testas). Ir jei kaukė jau atvedė į išsekimą, elkitės su juo rimtai: perdegimo testas ir, esant prislėgtai nuotaikai, specialisto pagalba.