Psichologas Johnas Gottmanas keturis dešimtmečius darė tai, ko iki jo niekas sistemingai nedarė: sodino poras į „meilės laboratoriją“, filmavo jų ginčus, matavo pulsą ir streso hormonus, o tada dešimtmečiais sekė, kas liko kartu. Rezultatas tapo legenda: pagal kelių minučių ginčo įrašą jis išmoko prognozuoti skyrybas su maždaug 90 procentų tikslumu. O prognozės šerdis yra keturi bendravimo modeliai, kuriuos jis pavadino apokalipsės raiteliais.
Svarbiausia žinia prieš sąrašą: raiteliai retkarčiais aplanko visas poras. Skiriasi tik tai, ar jie tampa nuolatiniais gyventojais ir ar pora moka juos išprašyti.
1 raitelis: Kritika, „problema esi tu“
Skirtumas tarp skundo ir kritikos yra visa santykių anatomija. Skundas kalba apie elgesį: „supykau, kad neišplovei indų, nors buvom sutarę“. Kritika kalba apie asmenybę: „tu visada viskuo nesirūpini, tu tiesiog egoistas“. Žodžiai „visada“, „niekada“ ir klausimas „kas su tavim negerai?“ yra kritikos uniforma.
Kritika pavojinga ne todėl, kad skaudi, o todėl, kad kviečia antrą ir trečią raitelius: užsipultas žmogus ginasi arba puola atgal, ir pokalbis apie indus tampa teismu dėl asmenybės.
Priešnuodis yra švelni pradžia. Pradėkite nuo savęs ir situacijos, o ne nuo partnerio charakterio: „aš jaučiuosi, kai [konkretus elgesys], man reikia [konkretus prašymas]“. Gottmano duomenys negailestingi: pagal pirmas tris ginčo minutes galima prognozuoti jo pabaigą, nes kaip pradėsite, taip ir baigsite.
2 raitelis: Panieka, pavojingiausias iš keturių
Panieka yra kritika iš aukšto: sarkazmas, pašaipos, akių vartymas, mėgdžiojimas, „nu žinoma, ką daugiau iš tavęs tikėtis“. Jos žinutė yra ne „tu suklydai“, o „tu esi žemiau manęs“.
Gottmano tyrimuose panieka yra stipriausias pavienis skyrybų pranašas. Ir ne tik skyrybų: porose, kur paniekos daug, partneriai dažniau serga infekcinėmis ligomis, nes nuolatinis buvimas niekinamam matuojamai smukdo imunitetą. Panieka niekada nebūna „tik juokelis“, ji visada praneša apie susikaupusią, metais augintą nuoskaudą.
Priešnuodis yra pagarbos ir dėkingumo kultūra. Panieka neauga dirvoje, kur reguliariai pastebima, kas partneryje gera. Tai skamba saldžiai, bet mechanika sausa: smegenys mato tai, ko ieško, o „dėkingumo režimas“ (garsiai pastebėti vieną gerą dalyką per dieną) perkalibruoja filtrą, per kurį žiūrite į savo žmogų. Sena nuoskauda, esanti paniekos šaknyse, yra atskiro, padedamo pokalbio tema.
3 raitelis: Gynyba, „aš čia niekuo dėtas“
Užpultas žmogus ginasi, ir tai natūralu. Bet nuolatinė gynyba („aš ne…“, „o tu pats!“, „aš tik todėl, kad tu…“) turi paslėptą žinutę: problema ne manyje, vadinasi, tavyje. Kontrataka ir aukos pozicija yra dvi jos formos, ir abi konfliktą ne sprendžia, o įsuka, nes kiekviena gynyba kitam skamba kaip naujas puolimas.
Priešnuodis yra prisiimti savo gabalą. Net jei jūsų atsakomybė tik 20 procentų, pradėkite nuo jos: „tu teisi, aš tikrai pažadėjau ir pamiršau“. Tai ne kapituliacija, o ginklų sudėjimo signalas: tyrimuose būtent dalinės atsakomybės pripažinimas dažniausiai perjungia ginčą iš kovos į sprendimą.
4 raitelis: Atsitvėrimas, siena vietoj žmogaus
Atsitvėrimas (stonewalling) yra tada, kai vienas partneris „išsijungia“: nutyla, žiūri pro šalį, atsako „gerai gerai“, išeina į telefoną ar kitą kambarį. Dažniau tai daro vyrai, ir beveik visada tai skaitoma klaidingai, kaip abejingumas. Gottmano matavimai parodė tiesą: atsitvėrusio žmogaus pulsas ginčo metu dažnai viršija 100 tvinksnių per minutę. Tai ne abejingumas, o fiziologinis perkaitimas (flooding): nervų sistema perkrauta, ir žmogus užsidaro, nes nebegali apdoroti to, kas vyksta.
Problema ta, kad siena kitam partneriui yra nepakeliamiausia iš visų reakcijų, tad jis ima belstis garsiau (daugiau kritikos), o siena storėja.
Priešnuodis yra sutarta pauzė. Kai kas nors perkaista, ginčas stabdomas susitartu būdu: „man reikia pertraukos, grįšim prie to po pusvalandžio“, su privaloma antra dalimi, tai yra grįžti pažadėtu laiku. Nuo 20 iki 30 minučių tikros pertraukos (ne minčių malimo, o raminančios veiklos) užtenka fiziologijai atsistatyti. Pauzė be grįžimo yra tas pats atsitvėrimas, o pauzė su grįžimu yra brandžiausias konflikto įrankis.
Ką dar parodė laboratorija
Santykis 5 su 1. Stabiliose porose net konflikto metu penki teigiami mikrosignalai (šypsena, prisilietimas, humoras, linktelėjimas) tenka vienam neigiamam. Laimingas poras nuo nelaimingų skiria ne konfliktų kiekis, o tai, kas vyksta tarp konfliktų ir jų viduje.
69 procentai konfliktų yra amžini. Du trečdaliai porų nesutarimų yra ne išsprendžiamos problemos, o nuolatiniai skirtumai (tvarkos poreikis, socialumo lygis, požiūris į pinigus), kylantys iš asmenybių. Laimingos poros jų neišsprendžia, o išmoksta apie juos kalbėtis su humoru ir be raitelių. Jei jūsų konfliktai sukasi ratu ta pačia tema, greičiausiai tai ne nesėkmė, o normalus amžinas skirtumas, kuriam reikia ne sprendimo, o dialogo.
Taisymo bandymai yra slaptas superginklas. Frazė „palauk, persistengiau“, juokelis, ištiesta ranka ginčo viduryje: Gottmanas tai vadina repair attempts, ir jų priėmimas prognozuoja santykių ateitį geriau nei pats ginčo turinys.
Pasitikrinkite savo porą
Greitas auditas: kuris raitelis dažniausias jūsų namuose? Beveik kiekviena pora turi savo porelę, dažniausiai kritika ir gynyba arba kritika ir atsitvėrimas. Objektyvesnį vaizdą duos santykių laimės testas ir konfliktų sprendimo testas, o įdomiausia juos atlikti abiem ir palyginti. O jei raiteliai jūsų namuose gyvena seniai ir savo jėgomis jų išprašyti nepavyksta, porų terapija (Lietuvoje jos specialistų vis daugiau, dalis dirba būtent Gottmano metodu) yra ne pralaimėjimo pripažinimas, o tas pats, kas treneris sporte: technikos mokymas, kol dar yra ką treniruoti.
Šis straipsnis skirtas švietimui ir nepakeičia specialisto konsultacijos.
Šaltiniai: Gottman J. M., Silver N. The Seven Principles for Making Marriage Work (1999); Gottman J. M. (1994). What Predicts Divorce?; Kiecolt-Glaser J. K. ir kt., santykių konfliktų ir imuniteto tyrimai, Psychosomatic Medicine.
