Treti santykiai, ir vėl tas pats scenarijus: arba jūs vejatės ir bijote būti palikti, arba dūstate nuo artumo ir bėgate, arba renkatės žmones, kurie negali jūsų mylėti. Jei santykių istorija kartojasi kaip pagal šabloną, greičiausiai taip ir yra. Tas šablonas psichologijoje turi vardą: prisirišimo stilius.
Iš kur atsiranda „santykių žemėlapis“
Prisirišimo teoriją XX amžiaus viduryje sukūrė Johnas Bowlby, o eksperimentiškai išplėtojo Mary Ainsworth. Esmė tokia: pirmaisiais gyvenimo metais iš santykio su artimiausiais žmonėmis kūdikis išsineša du fundamentalius atsakymus. Ar galiu pasikliauti kitais? Ir ar esu vertas meilės? Šie atsakymai tampa vidiniu žemėlapiu, pagal kurį suaugus naršomi patys artimiausi, tai yra romantiniai, santykiai.
Devintajame dešimtmetyje Cindy Hazan ir Phillipas Shaveris parodė, kad suaugusiųjų meilėje veikia tie patys modeliai kaip vaikų prisirišime. Šiandien tai viena tvirčiausiai tyrimais paremtų santykių psichologijos teorijų.
Svarbi pastaba prieš skaitant toliau: stilius nėra diagnozė ir ne nuosprendis, o tendencija, kuri keičiasi (apie tai gale). Dauguma žmonių turi mišrų profilį, o tikslesnį savo vaizdą pamatysite atlikę prisirišimo stiliaus testą.
Keturi stiliai
Saugus: „artumas geras, ir aš pats geras“
Šį stilių turi maždaug pusė žmonių. Saugiai prisirišęs žmogus gali priartėti ir prisileisti, prašyti pagalbos ir ją teikti, o partnerio atsitraukimas ar prastesnė diena neišmuša jo iš vėžių. Konfliktas jam yra spręstina situacija, o ne santykių pabaigos repeticija. Tai ne „nuobodūs santykiai be aistros“, kaip kartais įsivaizduojama, o santykiai, kuriuose aistrai nereikia dramos kuro.
Nerimastingas: „nepalik manęs“
Artumo trokštama kaip oro, ir kaip tik todėl nuolat bijoma jį prarasti. Būdingi ženklai: jautrus radaras menkiausiems atsitraukimo signalams (žinutės tonas, atsakymo greitis), poreikis nuolat gauti patvirtinimą, kad esi mylimas, pavydas ir „protesto elgesys“ (įsižeidimai, tyla, provokacijos, kurių tikroji žinutė yra „pastebėk mane, įrodyk, kad tau rūpiu“). Šaknys glūdi patirtyje, kur meilė buvo nepastovi: kartais šilta, kartais nepasiekiama, ir niekada nežinojai, kuri versija tavęs laukia.
Vengiantis: „aš pats“
Savarankiškumas tampa tvirtove: pasikliauti savimi saugu, o priklausyti nuo kito ne. Būdingi ženklai: diskomfortas nuo „per didelio“ artumo, noras atsitraukti santykiams rimtėjant, jausmų sprendimas viduje ir vienumoje, partnerio trūkumų sąrašas kaip atstumo palaikymo įrankis. Svarbu suprasti, kad artumo poreikis vengiančiame žmoguje niekur nedingęs. Jis tik seniai išmoktas slėpti, nes kadaise emocijos buvo nepageidaujamos arba į jas atsakydavo šaltumu.
Baimingai vengiantis: „ateik arčiau, nesiartink“
Rečiausias ir sunkiausias derinys, kai artumo ir trokštama, ir bijoma vienu metu. Santykiuose tai atrodo kaip švytuoklė: traukiu ir atstumiu, atsiveriu ir dingstu, o viduje kaupiasi nuolatinė įtampa tarp vienatvės skausmo ir sužeidimo baimės. Šis stilius dažniausiai formuojasi ten, kur artimiausi žmonės buvo ir šilumos, ir skausmo šaltinis. Jam labiausiai iš visų padeda psichoterapija.
Kodėl scenarijai kartojasi?
Prisirišimo žemėlapis veikia kaip filtras trijuose lygiuose. Pasirinkime traukia pažįstamas jausmas: nerimastingam žmogui emociškai nepasiekiamas partneris „jaučiasi kaip meilė“ (nes taip jautėsi vaikystės meilė), o stabilus ir prieinamas atrodo „nuobodus, be chemijos“. Interpretacijoje tą patį įvykį (partneris neatrašė) skirtingi žemėlapiai perskaito skirtingai: saugus mano „užsiėmęs“, nerimastingas „atšalo, palieka“, o vengiantis „ir gerai, mažiau spaudimo“. Reakcijoje interpretacija paleidžia elgesį (vijimąsi, atsitraukimą), kuris dažnai sukuria būtent tai, ko bijota.
Ryškiausias pavyzdys yra dažniausia sunki pora: nerimastingas ir vengiantis. Vienam artumo per mažai, kitam per daug, o nerimastingojo vijimasis stumia vengiantįjį trauktis, kai atsitraukimas kursto vijimąsi. Porų terapijoje šis ciklas vadinamas „persekiotojo ir bėglio šokiu“, ir jis nutrūksta ne tada, kai vienas „laimi“, o kai abu pamato patį šokį.
Ar stilius gali pasikeisti?
Taip, ir tai geriausia šios teorijos žinia. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad per gyvenimą stilius pasikeičia maždaug ketvirtadaliui ar trečdaliui žmonių. Saugumo link veda trys keliai:
- Sąmoningumas. Pamatyti savo šabloną realiu laiku („štai dabar mano nerimas liepia rašyti penktą žinutę“ arba „štai dabar noriu pabėgti, nes pasidarė per arti“) yra jau pusė darbo, nes automatinė reakcija, kuri pastebėta, nustoja būti automatinė.
- Saugūs santykiai. Stilius formavosi santykiuose ir keičiasi santykiuose. Stabilus, prognozuojamas partneris per kelerius metus pastebimai „ramina“ nesaugų stilių. Todėl verta rinktis ne pagal „chemiją“ (kuri dažnai yra tik pažįstamas nerimas), o pagal tai, kaip su žmogumi jaučiatės: ramiau ar labiau įsitempę.
- Psichoterapija. Ypač baimingai vengiančiam stiliui ir visiems, kurių istorijoje yra skaudžios patirtys. Terapinis santykis pats savaime yra saugaus prisirišimo treniruoklė.
Nuo ko pradėti šiandien
Atlikite prisirišimo stiliaus testą, jis parodys jūsų dominuojantį stilių ir visų keturių balansą. Jei esate poroje, geriausia atlikti abiem atskirai ir palyginti, nes poros stilių derinys paaiškina daugumą pasikartojančių konfliktų geriau nei bet koks „charakterių nesutapimas“. Verta pasižiūrėti ir bendrą santykių būklę, tam skirtas santykių laimės testas.
Ir prisiminkite: nesaugus stilius nėra sugedimas. Tai kadaise buvusi geriausia įmanoma adaptacija prie tų sąlygų, kuriose augote. Tik dabar sąlygos kitos, ir žemėlapį galima perpiešti.
Šis straipsnis skirtas švietimui ir nepakeičia psichologo konsultacijos.
Šaltiniai: Bowlby J. Attachment and Loss; Hazan C., Shaver P. (1987). Romantic love conceptualized as an attachment process. JPSP; Fraley R. C. (2019). Attachment in adulthood: recent developments. Annual Review of Psychology; Levine A., Heller R. Attached (2010).
