Trečią valandą nakties tarpduryje stovi mažas žmogus: „po lova kažkas yra“. Pažįstama? Vaikų baimės yra viena normaliausių raidos dalių: jas turi beveik visi vaikai, ir dauguma jų praeina savaime. Bet yra svarbi detalė: kaip tėvai reaguoja į baimę, lemia, ar ji praeis greitai, ar užsitęs, ar virs suaugusio žmogaus fobija. Dauguma suaugusiųjų fobijų prasideda vaikystėje.
Baimių kalendorius: kas normalu kada
Baimės keičiasi kartu su smegenų ir vaizduotės raida, ir kiekviename amžiuje normalios kitokios:
- Kūdikiai (iki 1 metų): garsūs garsai, svetimi žmonės, atsiskyrimas nuo mamos, tai yra grynai biologinė apsauga.
- Nuo 1 iki 3 metų: atsiskyrimas (darželio adaptacijos ašaros yra čia), dulkių siurblys, vonios nutekėjimas, dideli gyvūnai.
- Nuo 3 iki 6 metų, vaizduotės aukso amžius: tamsa, monstrai, vaiduokliai, būtybės po lova. Vaikas jau moka įsivaizduoti, bet dar nemoka atskirti įsivaizduojamo nuo tikro, todėl monstras jam yra tikrai tikras, ir juoktis iš to žiauru.
- Nuo 6 iki 10 metų: realistinės baimės, tai yra perkūnija ir audra, šunys, vagys, ligos, mirtis (pirmieji rimti klausimai „ar tu mirsi?“), nelaimės iš žinių.
- Paauglystė: socialinės baimės, tai yra atstūmimas, pažeminimas, „kaip aš atrodau“, taip pat kūno ir ateities nerimai.
Baimė tampa problema ne pagal turinį, o pagal mastą: kai ji neblėsta mėnesiais, riboja gyvenimą (nebeina pas draugus, nes ten šuo, nemiega visą naktį) ir neatitinka amžiaus (dešimtmetis su trimečio monstrų baime).
Auksinė formulė: priimti jausmą, nesustiprinti grėsmės
Visos veikiančios strategijos telpa į vieną sakinį: jausmą pripažįstame, o pavojų ne. Kenkia du kraštutinumai:
- Nuvertinimas: „nėra ko bijoti“, „nebūk bailys“, „toks didelis, o bijai“. Vaikas išgirsta ne „saugu“, o „mano jausmai neteisingi ir gėdingi“, ir kitą kartą bijos vienas, tyliai. Baimė niekur nedings, dings tik jūsų prieiga prie jos.
- Persistengimas: ilgi guodimai, dramatiškas apkabinimas („vargšelis mano!“), tikrinimai po lova kas vakarą, miegas su tėvais po kiekvieno išgąsčio ir visų bauginančių situacijų šalinimas iš gyvenimo. Žinutė, kurią gauna vaikas, tokia: „baimė buvo pagrįsta, net mama sunerimo“. Taip vengimas įrašomas kaip šeimos politika, o vengimas yra vienintelis dalykas, kuris baimes išlaiko gyvas.
Vidurys skamba maždaug taip: „Matau, kad tau tikrai baisu (jausmas pripažintas). Aš patikrinau, kambarys saugus, ir aš žinau, kad tu su tuo susitvarkysi (grėsmė nesustiprinta, pasitikėjimas perduotas).“ Ramus, buitinis tėvų tonas čia veikia stipriau už bet kokius žodžius, nes vaikai baimės lygį skaito ne iš argumentų, o iš jūsų veido ir balso.
Drąsos kopėčios: kaip baimės įveikiamos iš tikrųjų
Vaikų baimės gydomos taip pat, kaip suaugusiųjų fobijos, tai yra laipsnišku artėjimu (žr. mūsų straipsnį apie ekspozicijos terapiją), tik žaismingiau. Principas toks: baimė skaidoma į mažus laiptelius nuo lengviausio iki sunkiausio, ir kiekvienas įveikiamas tiek kartų, kol tampa nuobodus.
Pavyzdys su tamsos baime: žaidimai pritemdytame kambaryje su žibintuvėliu, tada vakarienė prie žvakių, tada 10 sekundžių tamsiame kambaryje su mama už durų (skaičiuojame garsiai!), tada minutė vienam su naktine lempute, tada miegas su lempute, tada miegas su pravertomis durimis, o galiausiai miegas savo lovoje įprastai. Kiekvienas laiptelis švenčiamas kaip pergalė („tu išbuvai! pats!“), o nė vienas neforsuojamas per prievartą.
Pavyzdys su šunų baime: knygos ir filmukai apie šunis, tada šunų stebėjimas pro langą ar per atstumą parke, tada priėjimas per 10 metrų prie ramaus šuns su pavadėliu, tada per 3 metrus, tada paglostyti seną flegmatišką šunį šeimininkui laikant, o galiausiai pažintis su draugų šunimi. (Lygiagrečiai eina saugaus elgesio taisyklės: nesiartinti prie svetimų šunų be šeimininko leidimo, nebėgti, nerėkti.)
Pagalbininkai kelyje yra keli. Vaidmenų žaidimai: meškiukas bijo tamsos, tegul vaikas jį drąsina, nes mokydamas kitą, mokosi pats. Baimės piešimas: nupieštas monstras jau yra kontroliuojamas monstras, ir galima jam pripiešti juokingą kepurę. Drąsos ritualai: monstrų purškalas iš vandens buteliuko yra placebo, bet veikiantis, nes grąžina vaikui kontrolės jausmą, tik naudokite jį kaip laikiną įrankį kartu su kopėčiomis, o ne vietoje jų. Ir istorijos apie įveiktą baimę, įskaitant jūsų pačių vaikystės baimes ir jų pabaigas.
O štai ko kopėčiose nedaryti. Nemeskite vaiko į gilų galą („įmesim į vandenį, išmoks“), nes taip formuojamos fobijos, o ne drąsa. Nemeluokite („skiepas visai neskaudės“), nes po tokio melo kitąkart nebepatikės ir teisybe, o geriau sakyti „truputį gnybtelės, bet trumpai, suskaičiuosim iki trijų“.
Jei baimė susijusi su realiu įvykiu
Po išgąsčio (užpuolė šuo, įvyko avarija, išsigando audros medžio lūžio) baimė kurį laiką yra normali ir sveika. Padėkite vaikui papasakoti istoriją žodžiais ar piešiniu tiek kartų, kiek jam reikia, nes pasakojimas atmintį „suarchyvuoja“. Grįžkite prie susijusių situacijų švelniai ir palaipsniui (po šuns incidento ne „jokių šunų metus“, o kopėčios iš naujo, nuo saugaus atstumo). Jei po vieno ar dviejų mėnesių baimė ne slūgsta, o auga, prisideda košmarai, krūpčiojimas ir atsitraukimas, verta pasikonsultuoti su vaikų psichologu.
Kada kreiptis į specialistą
Kreipkitės, jei baimė riboja šeimos gyvenimą (maršrutai, atsisakymai, ritualai), jei vaikas dėl jos praranda miegą sistemingai, jei baimė lydima kūno simptomų (pilvo skausmai prieš darželį ar mokyklą kasdien), jei ji atsirado po traumos ir nepraeina arba jei baimių tiek daug ir tokių stiprių, kad vaikas gyvena įsitempęs nuolat. Vaikų psichologai su baimėmis dirba žaidimo forma, ir rezultatai dažniausiai greiti, nes vaikų smegenys persimoko lengviau nei suaugusiųjų. Psichikos sveikatos centruose vaikams pagalba nemokama.
Šeimoms, kur baimė „paveldima“ (bijo mama, bijo ir vaikas), verta žinoti: vaikai baimių dažniausiai ne išmoksta iš įvykių, o nusikopijuoja iš tėvų reakcijų. Jei pati ar pats šokate ant kėdės nuo voro ar balstate prieš kiekvieną perkūniją, pirmas žingsnis vaiko link yra jūsų pačių kopėčios. Mūsų fobijų testai (pavyzdžiui, tamsos, šunų, audros) padės įsivertinti, o vaikas gaus vertingiausią įmanomą pamoką: gyvą pavyzdį, kad baimės įveikiamos.
Šis straipsnis skirtas švietimui ir nepakeičia specialisto konsultacijos.
Šaltiniai: Muris P. Normal and Abnormal Fear and Anxiety in Children and Adolescents (2007); Öst L.-G., Ollendick T. H., vaikų fobijų gydymo tyrimai; Askew C., Field A. P. (2008). The vicarious learning pathway to fear. Clinical Psychology Review.
