Tripofobijos testas
Tripofobija yra stipri neigiama reakcija į tankius skylučių, akučių ar gumburėlių raštus: korio akutes, lotoso sėklų galvutes, kempines, akytą šokoladą, poras odoje. Įdomu tai, kad dažniausiai tai ne klasikinė baimė, o intensyvus pasišlykštėjimas su šiurpu: oda pagaugais, niežulys, pykinimas, noras nusukti akis. Reiškinys išgarsėjo internete (senuose fobijų kataloguose jo apskritai nėra), bet mokslas jį tiria rimtai.
10 klausimų padės įvertinti, kiek stipri jūsų reakcija ir ar ji riboja kasdienybę. Pačiame teste bauginančių vaizdų nėra, tik klausimai. Užtruksite apie 2 minutes.
Pradėkite testą
Teisingų ar neteisingų atsakymų čia nėra, tad atsakykite taip, kaip yra iš tikrųjų. Rezultatą pamatysite iš karto.
Jūsų atsakymai niekur nesiunčiami ir nesaugomi, viskas vyksta tik jūsų naršyklėje.
Jūsų ankstesni šio testo rezultatai
Saugoma tik jūsų naršyklėje ir niekur nesiunčiama. Kartodami testą kas kelias savaites matysite savo dinamiką.
Kas yra tripofobija?
Tripofobija (gr. „trypa“ reiškia skylę) yra atsakas į tankius mažų skylučių ar iškilimų raštus. Į oficialius diagnozių sąrašus ji neįtraukta, bet tyrimų apie ją daugėja nuo 2013 metų, kai mokslininkai Geoffas Cole ir Arnoldas Wilkinsas paskelbė pirmąją rimtą analizę. Skaičiuojama, kad juntamą reakciją į tokius raštus turi maždaug 10 iki 15 procentų žmonių, moterys kiek dažniau. Reakcijos spektras platus: nuo lengvo nejaukumo iki stipraus pasišlykštėjimo su fizinias simptomais.
Nuo klasikinių fobijų tripofobija skiriasi savo turiniu: dominuoja ne baimės („man pavojinga“), o šleikštulio sistema („tai užkrėsta, nešvaru“). Būtent todėl kūnas reaguoja ne tiek širdies daužymusi, kiek pagaugais, niežuliu ir pykinimu. Ši skirtis svarbi ir įveikai: šlykštėjimosi reakcijos silpsta lėčiau nei baimė, bet joms galioja tas pats principas, laipsniškas, kontroliuojamas pripratimas.
Kodėl smegenys taip reaguoja į skylutes?
Mokslininkai svarsto dvi pagrindines hipotezes. Pirmoji: tankūs raštai vizualiai primena pavojingų gyvūnų žymes, kai kurių nuodingų gyvačių, aštuonkojų ar vabzdžių raštai turi panašias matematines savybes (aukštas kontrastas vidutinių dažnių diapazone), ir smegenys reaguoja į šį „pavojaus parašą“ automatiškai. Antroji, šiuo metu tvirtesnė: raštai primena odos ligų, parazitų ir irimo požymius, todėl įsijungia evoliucinė ligų vengimo sistema, kurios kalba ir yra šleikštulys, niežulys, noras atsitraukti.
Abi hipotezės paaiškina, kodėl reakcija tokia „kūniška“ ir kodėl jos neįmanoma išjungti logika: tai sena, automatinė apsaugos sistema, kuri suveikia anksčiau už sąmoningą mintį. Įdomi detalė: tyrimuose net žmonės be tripofobijos tokius vaizdus vertina kaip nemalonius ir žiūri į juos trumpiau, skiriasi tik reakcijos intensyvumas.
Internetas: kodėl tripofobija „užkrečiama“?
Tripofobija yra interneto fenomenas dviem prasmėmis. Pirma, patį terminą 2005 metais sugalvojo interneto bendruomenė, o ne mokslininkai. Antra, internetas ją aktyviai platina: virusiniai „tripofobijos testai“ su specialiai šlykščiais koliažais (dažnai fotomontažais, kur korio raštas uždėtas ant odos) sukuria stiprią pirmą reakciją, kuri paskui generalizuojasi į kasdienius objektus. Dalis žmonių apie savo tripofobiją „sužino“ būtent iš tokio turinio.
Iš čia praktinė taisyklė: specialiai savęs netestuokite šokiruojančiais vaizdais. Tyčinis susidūrimas su ekstremaliais koliažais nėra ekspozicija, o sensibilizacija: reakcija ne silpsta, o stiprėja, nes vaizdai parinkti maksimaliam efektui ir žiūrimi su įtampa. Tikroji ekspozicija dirba priešingai: nuo švelniausių, natūralių vaizdų (korys iš toli, duonos akutės), trumpai, atsipalaidavus ir su kontrole rankose.
Ką daryti, jei reakcija stipri?
Jei tripofobija tik retkarčiais sukelia šiurpą, gydyti nieko nereikia: tai normalus jautrumo variantas, kaip ir nemėgti tam tikrų garsų. Veikti verta tada, kai atsiranda vengimas (maistas, daiktai, turinys, veiklos) arba kai netikėti vaizdai ilgam išmuša iš vėžių. Savipagalbos kelias: laipsniška ekspozicija nuo silpniausių natūralių vaizdų, trumpais seansais, derinant su lėtu iškvėpimu; tikslas ne „nebejausti nieko“, o kad reakcija taptų valdoma ir trumpa.
Jei reakcijos intensyvios, plinta ant vis naujų objektų ar smarkiai riboja kasdienybę, padės kognityvinės elgesio terapijos specialistas: šlykštėjimosi pagrindo fobijos (kaip ir vėmimo ar mikrobų baimės) turi savo darbo protokolus. O jei pastebite, kad jus apskritai lengvai „perima“ intensyvūs vidiniai atsakai į dirgiklius, verta pasižiūrėti ir jautrumo (HSP) testą: didesnis sensorinis jautrumas ir tripofobija dažnai eina kartu.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar tripofobija yra tikra fobija?
Oficialiuose diagnozių sąrašuose jos nėra, bet reiškinys tikras ir tiriamas: žmonės patiria išmatuojamas fiziologines reakcijas į tokius raštus. Techniškai ji dažniau atitinka stiprų pasišlykštėjimo atsaką nei klasikinę baimę. Diagnozės nebuvimas nekeičia esmės: jei reakcija riboja gyvenimą, su ja galima ir verta dirbti tais pačiais metodais kaip su fobijomis.
Kodėl man šlykštu, bet ne baisu? Ar tai vis tiek tripofobija?
Taip, tai netgi tipiškiausia forma: tyrimuose dauguma tripofobiškų žmonių apibūdina reakciją kaip šleikštulį, niežulį ir šiurpą, o ne baimę. Tai atskiria tripofobiją nuo daugumos fobijų ir paaiškina kūno simptomus: šlykštėjimosi sistema ruošia kūną ne bėgti, o „nesusiliesti ir išsivalyti“.
Ar verta žiūrėti tripofobijos nuotraukas, kad „užsigrūdinčiau“?
Ne ta forma, kuria jos plinta internete: virusiniai koliažai yra specialiai sustiprinti, o šokas be kontrolės reakciją gilina. Jei norite treniruotis, darykite tai kaip tikrą ekspoziciją: pradėkite nuo švelniausių natūralių vaizdų, žiūrėkite trumpai ir atsipalaidavę, baikite tada, kai reakcija atslūgo, ir tik tada kilkite aukščiau. Stipriai reakcijai geriau su specialistu.
Ar mano atsakymai saugomi?
Ne. Visi skaičiavimai vyksta jūsų naršyklėje, atsakymai niekur nesiunčiami ir niekur nesaugomi.
Šaltiniai ir metodika
Testą parengė VisiTestai.lt redakcija, remdamasi žemiau nurodytais šaltiniais. Kaip kuriame ir vertiname testus, skaitykite metodikos puslapyje.
- Cole G. G., Wilkins A. J. (2013). Fear of holes. Psychological Science, 24(10).
- Kupfer T. R., Le A. T. D. (2018). Disgusting clusters: trypophobia as an overgeneralised disease avoidance response. Cognition and Emotion, 32(4).
- American Psychiatric Association (2013). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, 5th ed. Specific Phobia.
- Öst L.-G. (1989). One-session treatment for specific phobias. Behaviour Research and Therapy.
- NHS. Phobias: overview, symptoms and treatment.
Ačiū! Jūsų nuomonė padeda mums daryti svetainę geresnę.
