Bendravimo stiliaus testas

Keturi bendravimo stiliai

Bendravimo stilių tipologija ateina iš asertyvumo treniruočių tradicijos, kurią septintajame dešimtmetyje pradėjo elgesio terapeutai. Esmė sukasi apie du klausimus: ar žmogus gina savo poreikius ir ar gerbia kito. Iš atsakymų kombinacijų gimsta keturi stiliai:

• Pasyvus: kito poreikiai svarbiau. Tyla, nusileidimas, „nieko tokio“. Kaina: nuoskaudos ir išsitrynusios ribos
• Agresyvus: mano poreikiai svarbiau. Puolimas, kaltinimai, pertraukinėjimas. Kaina: baimė ir atstumas santykiuose
• Pasyviai agresyvus: poreikiai ginami slaptai. Sarkazmas, tylos bausmės, vilkinimas. Kaina: niekas negauna, ko nori, o pasitikėjimas yra
• Asertyvus: abu poreikiai svarbūs. Tiesus, pagarbus kalbėjimas apie save. Vienintelis stilius be paslėptos kainos

Kodėl asertyvumas toks sunkus?

Jei asertyvumas toks geras, kodėl visi juo nekalbame? Todėl, kad stiliai yra ne pasirinkimai, o įpročiai, užauginti aplinkoje. Kas augo ten, kur prieštaravimas baigdavosi pykčiu ar atstūmimu, išmoko pasyvumą. Kas matė, kad garsiausias laimi, perėmė agresiją. Kas negalėjo nei tylėti, nei rėkti, rado trečią kelią: šypstis ir kenkti. Suaugus šie įpročiai įsijungia automatiškai, greičiau nei spėjame pagalvoti.

Todėl asertyvumo mokymasis yra ne informacijos, o treniruotės klausimas: smegenims reikia dešimčių saugių patirčių, kad patikėtų, jog tiesiai pasakyti galima ir dangus nesugriūva. Praktinė seka paprasta: pradėti nuo mažiausios rizikos situacijų (aptarnavimas, pardavėjai), tada kolegos, tada draugai ir tik galiausiai šeima, nes artimiausi žmonės labiausiai pripratę prie senojo jūsų stiliaus ir stipriausiai jį palaiko.

Asertyvaus atsakymo formulė

Universaliausias asertyvumo įrankis yra „aš“ kalba: sakinys, kuris prasideda nuo jūsų patirties, o ne nuo kito žmogaus kaltės. Pilna formulė turi keturias dalis: faktas be vertinimo („kai susitikimas atšaukiamas paskutinę minutę“), jausmas („aš nusivilu“), reikšmė („nes buvau atidėjęs vakarą“) ir prašymas („prašau perspėti bent prieš dieną“).

Skirtumas nuo įprastos kalbos atrodo kosmetinis, bet veikia giliai: „tu vėl atšaukei!“ įjungia kito žmogaus gynybą, o „aš nusivyliau, kai…“ palieka jam erdvės išgirsti. Svarbi detalė: asertyvumas apima ir teisę į „ne“ be ilgų pasiteisinimų, ir teisę keisti nuomonę, ir teisę pasakyti „man reikia laiko pagalvoti“. Visa tai yra ne egoizmas, o sveikos ribos, apie kurias plačiau kalba konfliktų sprendimo ir toksinių santykių testai.

Stilius galima keisti: nuo ko pradėti?

Pirmas žingsnis yra pamatyti savo automatinį stilių, ir tai jūs ką tik padarėte. Antras yra pastebėti jį realiu laiku: savaitę tiesiog fiksuokite (galima užrašuose), kaip sureagavote į kiekvieną ribos pažeidimą ar nesutarimą. Vien stebėjimas keičia elgesį, nes automatika nustoja būti nematoma.

Trečias žingsnis priklauso nuo jūsų stiliaus: pasyviam reikia mažų „ne“ treniruotės ir darbo su saviverte, agresyviam pauzės ir taikinio keitimo (problema, ne žmogus, o jei pyktis stiprus, pradėkite nuo pykčio valdymo testo), pasyviai agresyviam leidimo sau tiesiai įvardyti nepasitenkinimą. Jei bendrauti trukdo ne įprotis, o baimė būti įvertintam, pasižiūrėkite ir į socialinio nerimo testą: kartais „pasyvumas“ yra tiesiog nerimo uniforma.