Kaupimo sutrikimo testas

Kas yra kaupimo sutrikimas?

Kaupimo sutrikimas (angliškai hoarding disorder) yra būklė, kai žmogui nuolat ir stipriai sunku išsiskirti su daiktais nepriklausomai nuo jų tikrosios vertės, todėl daiktai kaupiasi tiek, kad užgriozdina gyvenamas erdves ir sutrikdo gyvenimą. Nuo 2013 metų DSM-5 klasifikacijoje tai savarankiška diagnozė (anksčiau laikyta OKS potipiu), priskiriama obsesinio kompulsinio spektro sutrikimams. Manoma, kad juo serga 2 iki 6 procentų žmonių, o požymiai dažniausiai stiprėja su amžiumi.

Diagnozės šerdis yra trys elementai, kuriuos matuoja ir šis testas: sunkumas išmesti (sprendimas kelia nerimą, kaltę, netekties jausmą), netvarka (daiktai užima erdves, skirtas gyventi) ir daugeliu atvejų perteklinis įsigijimas (perkama ir parsinešama daugiau, nei telpa). Ketvirtas, nematomas elementas yra kančia: žmogus paprastai pats kenčia nuo situacijos, net jei aplinkiniams atrodo, kad jam „viskas gerai“.

Kuo kaupimas skiriasi nuo netvarkos ir kolekcionavimo?

Trys situacijos, kurios iš šono gali atrodyti panašiai, bet iš esmės skiriasi:

• Netvarka: daiktai išmėtyti, bet žmogus gali juos sutvarkyti ir išmesti be kančios; problema yra įpročiai ir laikas, ne nerimas (žr. organizuotumo testą)
• Kolekcionavimas: daiktai renkami tikslingai, sistemiškai, jais didžiuojamasi ir jie eksponuojami; kolekcija teikia džiaugsmą, o ne gėdą
• Kaupimo sutrikimas: daiktai kaupiasi chaotiškai, be sistemos; išmetimas kelia kančią; erdvės nebefunkcionuoja; dėl namų būklės jaučiama gėda ir izoliuojamasi

Kodėl išmesti taip sunku?

Kaupimo psichologija remiasi keliais mechanizmais. Pirmas yra sprendimų nerimas: tyrimai rodo, kad kaupiantiems žmonėms sprendimas „palikti ar išmesti“ aktyvuoja tas pačias smegenų sritis, kaip fizinis skausmas ar netektis, todėl daiktas paliekamas ne iš meilės jam, o kad nereikėtų spręsti. Antras yra išplėstas atsakomybės jausmas: „o jei prireiks“, „negalima švaistyti“, „šitą dar galima sutaisyti“. Trečias yra tapatybė ir atmintis: daiktai jaučiasi kaip savo istorijos dalis, ir jų netekimas prilygsta savęs dalies netekimui.

Būtent todėl „tiesiog išmesk“ patarimai neveikia, o artimųjų surengtas valymas be sutikimo dažnai baigiasi trauma ir dar intensyvesniu kaupimu: iš žmogaus atimama ne šiukšlės, o saugumo ir kontrolės jausmas. Veiksmingas kelias eina per mažus, paties žmogaus priimamus sprendimus, kurių nerimas su kiekvienu kartu mažėja. Šis mechanizmas artimas OKS terapijai: jei atpažįstate įkyrių minčių ir ritualų ratą kitose srityse, pasižiūrėkite OKS testą.

Kaip padedama ir ką daryti artimiesiems?

Veiksmingiausia pagalba yra kognityvinė elgesio terapija, pritaikyta kaupimui: darbas su įsitikinimais apie daiktus („privalau išsaugoti“), sprendimų įgūdžių treniravimas ir laipsniškos rūšiavimo praktikos, pradedant nuo lengviausių kategorijų. Kartais kartu gydoma depresija ar dėmesio sunkumai, kurie kaupimą palaiko. Lietuvoje kelias įprastas: psichikos sveikatos centras pagal gyvenamąją vietą (nemokamai, be siuntimo) arba privatus KET specialistas.

Artimiesiems svarbiausios trys taisyklės. Pirma, nekaltinti ir nesityčioti: gėda yra pagrindinis izoliacijos variklis, o izoliacija kaupimą gilina. Antra, nieko neišmesti be sutikimo: tai griauna pasitikėjimą ir beveik visada atsisuka prieš tikslą. Trečia, pradėti nuo saugumo, ne nuo estetikos: laisvi praėjimai ir išėjimai yra pirmas bendras tikslas, dėl kurio susitarti lengviausia. Ir kantrybė: kaupimas formavosi metais, todėl ir traukiasi jis žingsniais, o ne per vieną savaitgalį.