Mokyklos baimės testas

Mokyklos baimė ar „tinginystė“: kaip atskirti?

Suaugusiems svarbiausia atskirti mokyklos vengimą iš nerimo nuo pamokų praleidinėjimo dėl smagumo. Skirtumai ryškūs: nerimo vengimas pasireiškia kūno simptomais (pilvo, galvos skausmai rytais, kurie savaitgaliais išnyksta), vaikas likęs namuose neina linksmintis, o slepiasi ir jaučiasi blogai, tėvai apie praleidimą žino, o pats vaikas dažnai norėtų galėti eiti, bet negali. Praleidinėjimas yra be baimės: diena leidžiama smagiai, slepiamasi nuo tėvų, o ne nuo mokyklos, ir jokių rytinių simptomų nėra.

Mokyklos baimė yra dažna (įvairiais vertinimais, reikšmingą mokyklos vengimą patiria 1 iki 5 procentų moksleivių, o švelnesnes formas gerokai daugiau) ir ji nėra nei tinginystė, nei charakterio yda. Tai signalas, kad mokykloje arba vaiko viduje yra kažkas, ko jis negali pakelti, ir tas kažkas turi pavadinimą.

Keturios dažniausios priežastys po mokyklos baime

Mokyklos baimė yra simptomas; priežastys beveik visada iš šio sąrašo:

• Patyčios: dažniausia ir rimčiausia priežastis; vaikas dažnai jos neįvardija iš gėdos ar baimės, todėl klauskite konkrečiai ir ramiai, o ne „ar viskas gerai?“
• Socialinis nerimas: baimė atsakinėti, būti dėmesio centre, valgyti prie kitų, persirengti kūno kultūrai; mokykla tokiam vaikui yra nesibaigianti scena
• Atsiskyrimo nerimas (dažniausiai pradinukams): baimė ne mokyklos, o atsiskyrimo nuo tėvų; dažnai paūmėja po ligos, netekties ar pokyčių šeimoje
• Mokymosi sunkumai ir egzaminų baimė: nuolatinės nesėkmės pamokose (kartais dėl neatpažintos disleksijos ar dėmesio sunkumų) paverčia mokyklą kasdieniu pažeminimu

Ką daryti tėvams: du kraštutinumai ir teisingas kelias

Yra dvi klaidos, kurias daro mylintys tėvai. Pirma: spausti jėga („eisi ir viskas, nesigalvok“), ignoruojant priežastį, tai moko vaiką, kad jo signalai negirdimì, ir dažnai baigiasi visišku užsidarymu. Antra, priešinga: leisti likti namuose neribotai, tai suprantama iš gailesčio, bet veikia kaip visose fobijose: kiekviena praleista diena mažina nerimą trumpam ir augina jį ilgam, nes grįžti darosi vis sunkiau, o namų sėdėjimas tampa įpročiu.

Teisingas kelias eina per vidurį: priežasties paieška plius greitas, bet laipsniškas grįžimas. Pirmiausia ramus pokalbis be kaltinimų (kas mokykloje sunkiausia? kada prasidėjo? kas turėtų pasikeisti, kad būtų lengviau?), tada kontaktas su mokykla (auklėtoja, mokyklos psichologas: mokyklos vengimas jiems gerai pažįstama tema), o grįžimas organizuojamas pakopomis, jei pertrauka jau užsitęsė: iš pradžių trumpesnės dienos ar mėgstamos pamokos, palaipsniui pilnas krūvis. Ilgas laukimas „kol pats norės“ beveik niekada nesuveikia; veikia priežasties šalinimas ir švelnus, bet nuoseklus buvimas mokykloje.

Kada reikia specialistų ir kur jų ieškoti?

Į specialistus verta kreiptis, jei: vengimas tęsiasi ilgiau nei kelias savaites, kūno simptomai stiprūs (gydytojas turėtų atmesti fizines priežastis), yra patyčių požymių (čia būtinas ir mokyklos administracijos įsitraukimas, nes patyčių stabdymas yra mokyklos pareiga), arba baimę lydi platesni ženklai: prislėgta nuotaika, užsidarymas, kalbos apie beprasmybę. Keliai Lietuvoje: mokyklos psichologas (greičiausias, nemokamas, vaikas gali kreiptis ir pats), psichikos sveikatos centras (vaikų ir paauglių specialistai, nemokamai, be siuntimo), o krizės momentu Vaikų linija 116 111 vaikui ir Tėvų linija 8 800 900 12 tėvams.

Tolesniam įsivertinimui pravers tikslesni testai: vaiko nerimo testas (pildo tėvai, apima ir atsiskyrimo nerimą), egzaminų baimės testas (jei baimė sukasi apie atsiskaitymus), socialinio nerimo testas (paaugliui, jei baisiausia būti matomam) ir paauglių savijautos testas (jei įtariate, kad mokyklos vengimas yra platesnės emocinės duobės dalis). Gera žinia pabaigai: mokyklos baimė, kai randama jos priežastis, sprendžiama sėkmingai daugumai vaikų, ir kuo anksčiau pradedama, tuo trumpesnis kelias.