Nesėkmės baimės testas
Nesėkmės baimė (atichifobija) yra viena nematomiausių baimių, nes ji atrodo kaip protingumas: „dar ne laikas“, „reikia geriau pasiruošti“, „man tiesiog neįdomu“. Iš tikrųjų už šių frazių dažnai stovi baimė suklysti ir pasirodyti nevykėliu, ir ji tyliai valdo sprendimus: neišbandytos idėjos, nepasiūlyta kandidatūra, nepradėtas projektas, neprisiimta atsakomybė.
Šios baimės kaina matuojama ne patirtais nemalonumais, o nepatirtu gyvenimu. 10 klausimų padės pamatyti, kiek jūsų pasirinkimus formuoja siekiai, o kiek baimė. Užtruksite apie 2 minutes.
Pradėkite testą
Teisingų ar neteisingų atsakymų čia nėra, tad atsakykite taip, kaip yra iš tikrųjų. Rezultatą pamatysite iš karto.
Jūsų atsakymai niekur nesiunčiami ir nesaugomi, viskas vyksta tik jūsų naršyklėje.
Jūsų ankstesni šio testo rezultatai
Saugoma tik jūsų naršyklėje ir niekur nesiunčiama. Kartodami testą kas kelias savaites matysite savo dinamiką.
Kas yra atichifobija ir kaip ji maskuojasi?
Atichifobija (gr. „atyches“ reiškia nelaimingą, nesėkmingą) yra intensyvi nesėkmės baimė, kuri valdo sprendimus. Nuo sveiko atsargumo ji skiriasi objektu: atsargumas vertina realias rizikas („ar galiu sau leisti prarasti šiuos pinigus?“), o nesėkmės baimė bijo pačios nesėkmės kaip nuosprendžio asmeniui („jei nepavyks, aš esu nevykėlis, ir visi tai pamatys“). Skausmingiausia ne pati klaida, o įsivaizduojama gėda ir savo vertės griūtis.
Ši baimė meistriškai maskuojasi. Dažniausios kaukės: perfekcionizmas („tiesiog turiu aukštus standartus“, o iš tikrųjų joks rezultatas neatrodo pakankamai saugus rodyti), atidėliojimas (kol nepradėjau, dar nesu žlugęs), tingumo legenda („man tiesiog nesinori“, nes nesistengiau yra saugiau nei stengiausi ir nepavyko) ir amžinas pasiruošimas (dar vienas kursas, dar viena knyga, tik ne startas). Jei atpažįstate šiuos šablonus, baimė jau formuoja jūsų gyvenimą.
Savisabotažas: kaip baimė „apsidraudžia“
Vienas įdomiausių nesėkmės baimės mechanizmų yra savęs handikapavimas: žmogus nesąmoningai susikuria kliūtį, kad nesėkmę būtų galima paaiškinti ja, o ne savimi. Mokytis pradedama paskutinę naktį (jei nepavyks, kalta ne galva, o laiko trūkumas), į pokalbį dėl darbo einama nepasiruošus, projektas daromas puse jėgos. Kliūtis apsaugo savivertę, bet garantuoja būtent tai, ko bijoma: prastesnį rezultatą.
Antras giminingas mechanizmas yra atsakomybės baimė (kartais vadinama hipengiofobija): vengiama ne pačių užduočių, o situacijų, kur rezultatas priklausys nuo tavęs ir bus tau priskirtas. Žmogus gali puikiai dirbti komandoje „antru numeriu“ ir atsisakyti bet kokio vaidmens, kur teks spręsti ir atsakyti. Abu mechanizmai gydomi tuo pačiu: mažinant nesėkmės „kainą“ galvoje ir kaupiant patirtį, kad klaida yra įvykis, o ne tapatybė.
Mąstysenos lūžis: nesėkmė kaip informacija
Psichologės Carol Dweck tyrimai atskyrė dvi mąstysenas, kurios lemia santykį su nesėkme. Fiksuota mąstysena laiko gebėjimus duotybe: kiekvienas rezultatas yra teismas („gabus ar ne“), todėl nesėkmė gresia tapatybei ir jos reikia vengti. Augimo mąstysena laiko gebėjimus treniruojamais: rezultatas yra grįžtamasis ryšys („ko dar nemoku“), todėl nesėkmė yra informacija, o ne nuosprendis. Tie patys įvykiai, visiškai skirtinga kaina.
Mąstyseną keičia ne įtikinėjimas, o praktika ir kalba. Veikia konkretūs pratimai: klausti „ko išmokau?“ vietoje „kodėl aš toks?“; vertinti procesą, o ne tik rezultatą (ar padariau, ką planavau, nepriklausomai nuo baigties); rinkti „nesėkmių CV“ (sąrašą bandymų, kurie nepavyko, ir ką kiekvienas davė), nes jis paverčia klaidas kapitalu. Ir svarbiausia: dozuoti nesėkmes sąmoningai, reguliariai daryti dalykus, kur galima nepavykti nedidele kaina, kad smegenys patirtų: nesėkmė įvyko, gėda truko valandą, pasaulis liko savo vietoje.
Iš kur ši baimė ir kada ieškoti pagalbos?
Nesėkmės baimės šaknys dažniausiai augintos: vaikystė, kur meilė ir dėmesys priklausė nuo pasiekimų, kur klaidos buvo gėdinamos („kaip tau nesigėda?“, palyginimai su kitais), arba atvirkščiai, kur vaikas buvo „šeimos viltis“ ir nesėkmė reiškė visų nuvylimą. Suaugusio žmogaus galvoje lieka lygtis „mano vertė = mano rezultatai“, ir kiekvienas bandymas tampa vertės egzaminu. Ši lygtis yra pagrindinis darbo taikinys: kol ji galioja, jokie pasiekimai baimės nenuima, nes kita nesėkmė vėl viską „nubrauks“.
Savipagalbai gerai veikia aukščiau aprašyti įrankiai, o gilesniam darbui kognityvinė elgesio terapija: ji tiesiogiai dirba su katastrofizavimu ir vertės lygtimi. Verta pasižiūrėti ir kaimynines temas: perfekcionizmo testą (jei joks rezultatas neatrodo pakankamas), apsišaukėlio sindromo testą (jei sėkmės atrodo „apgaulė, kuri tuoj paaiškės“), prokrastinacijos testą (jei baimė reiškiasi atidėliojimu) ir savivertės testą (jei vertės lygtis apskritai svyruoja).
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar nesėkmės baimė nėra tiesiog sveikas atsargumas?
Atsargumas vertina konkrečią riziką ir leidžia veikti ją sumažinus; baimė draudžia veikti apskritai. Paprastas testas: ar galite įvardyti, kas konkrečiai ir kiek skaudžiai nutiktų nesėkmės atveju? Jei atsakymas konkretus ir pakeliamas, o vis tiek nesiimat, sprendžia nebe protas, o baimė. Antras požymis: atsargumas nekelia gėdos jausmo vien pagalvojus apie klaidą.
Bijau ne nesėkmės, o atsakomybės. Ar tai tas pats?
Tai artima atmaina: atsakomybės baimė (hipengiofobija) vengia situacijų, kur rezultatas bus priskirtas jums asmeniškai. Šerdis ta pati, nesėkmė kaip vertės nuosprendis, tik pridėtas matomumas („visi žinos, kad tai mano sprendimas“). Darbo kryptis irgi ta pati: mažinti klaidos kainą galvoje ir laipsniškai imtis vis didesnės, bet dozuotos atsakomybės.
Kaip padėti vaikui, kuris bijo suklysti?
Svarbiausia keisti tai, kas vertinama: girkite pastangas, strategiją ir drąsą bandyti, o ne tik rezultatą ir „gabumus“. Normalizuokite savo klaidas garsiai („suklydau, pabandysiu kitaip“), nes vaikas mokosi iš to, kaip su nesėkme elgiatės jūs. Ir niekada nesiekite motyvuoti gėda ar palyginimais: jie ir yra pagrindinė šios baimės statybinė medžiaga.
Ar mano atsakymai saugomi?
Ne. Visi skaičiavimai vyksta jūsų naršyklėje, atsakymai niekur nesiunčiami ir niekur nesaugomi.
Šaltiniai ir metodika
Testą parengė VisiTestai.lt redakcija, remdamasi žemiau nurodytais šaltiniais. Kaip kuriame ir vertiname testus, skaitykite metodikos puslapyje.
- Dweck C. S. (2006). Mindset: The New Psychology of Success. Random House.
- Atkinson J. W. (1957). Motivational determinants of risk-taking behavior. Psychological Review, 64(6).
- American Psychiatric Association (2013). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, 5th ed. Specific Phobia.
- Öst L.-G. (1989). One-session treatment for specific phobias. Behaviour Research and Therapy.
- NHS. Phobias: overview, symptoms and treatment.
Ačiū! Jūsų nuomonė padeda mums daryti svetainę geresnę.
