Ką daryti, jei artimas žmogus užsimena apie savižudybę
Kai artimas žmogus užsimena, kad nebenori gyventi ar galvoja apie savižudybę, tai gąsdina ir sukausto. Dažniausia baimė yra „o jei paklausiu tiesiai, dar duosiu jam idėją?". Tyrimai aiškūs: klausti apie savižudybę tiesiai nedidina rizikos, priešingai, tai palengvina, nes žmogus pajunta, kad jo skausmą galima ištarti garsiai ir kad jis ne vienas.
Jums nereikia būti specialistu ar viską išspręsti. Jūsų vaidmuo paprastas: išklausyti, priimti rimtai ir padėti pasiekti pagalbą. Žemiau, kaip tai padaryti.
Jei gresia pavojus gyvybei
Jei jums ar kitam žmogui gresia tiesioginis pavojus, skambinkite 112. Skubi emocinė pagalba visą parą, nemokamai ir anonimiškai: „Vilties linija" 116 123, jaunimui „Jaunimo linija" 8 800 28888, vaikams ir paaugliams „Vaikų linija" 116 111. Kalbėtis su žmogumi šią minutę yra ne silpnumas, o teisingas žingsnis.
-
Priimkite rimtai ir likite ramūs
Bet koks užuominos apie nenorą gyventi yra pakankama priežastis sustoti ir pasikalbėti, net jei atrodo, kad žmogus „tik taip pasakė". Neignoruokite ir nemenkinkite. Kartu stenkitės nesureaguoti panika ar barimu: žmogui reikia jausti, kad su jumis apie tai galima kalbėti, o ne kad jus tai išgąsdino ar supykdė.
-
Paklauskite tiesiai
Neapeikite temos. Paklauskite paprastai ir tiesiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?" arba „Ar tau kyla minčių pasitraukti iš gyvenimo?". Tiesus klausimas nedidina rizikos, o parodo, kad esate pasiruošę išgirsti tiesą. Daugeliui žmonių būtent tai yra didžiausias palengvėjimas: pagaliau galima nebeslėpti.
-
Klausykite, nesiūlydami sprendimų
Leiskite žmogui kalbėti. Nemokykite, neįrodinėkite, kad „gyvenimas gražus", nevardykite priežasčių gyventi. Vietoj to klausykite ir priimkite: „Girdžiu, kaip tau sunku. Gerai, kad man pasakei. Tu man svarbus." Jausmas, kad esi išgirstas be smerkimo, nuima dalį naštos ir sumažina izoliaciją, kuri yra pavojingiausia.
-
Padėkite pasiekti pagalbą
Jūs nesate ir neprivalote būti gydytojas. Jūsų užduotis, padėti žmogui pasiekti profesionalią pagalbą: kartu paskambinti emocinės paramos linijai („Vilties linija" 116 123, visą parą), padėti susisiekti su psichikos sveikatos centru ar šeimos gydytoju, pasisiūlyti palydėti. Konkretus žingsnis kartu yra vertingesnis nei „jei ko reikės, sakyk".
-
Nelikite su tuo vieni ir esant pavojui kvieskite skubią pagalbą
Jei jaučiate, kad pavojus tiesioginis (žmogus turi konkretų planą, priemones, atsisveikina), nepalikite jo vieno ir skambinkite 112 arba vykite į ligoninės priėmimo skyrių. Tokioje situacijoje geriau „persistengti" nei praleisti. Ir pasirūpinkite savimi: nešti tokią naštą vienam sunku, todėl kalbėkitės ir jūs, kad ir su ta pačia pagalbos linija.
Ko vengti
- Nesakykite „nekalbėk nesąmonių", „pagalvok apie šeimą" ar „kitiems dar blogiau": tai sustiprina kaltę ir uždaro pokalbį.
- Neduokite pažadų slėpti: jei pavojus realus, saugumas svarbiau už paslaptį; apie tai galima pasakyti iš anksto.
- Nepalikite žmogaus vieno ūmios krizės metu.
- Nemanykite, kad „jei kalba apie tai, tai nepadarys": kalbėjimas yra pagalbos šauksmas, kurį reikia priimti rimtai.
Kada kreiptis pagalbos
Bet koks rimtas užsiminimas apie savižudybę yra priežastis įtraukti specialistus, o ne spręsti vieniems. Padėkite žmogui susisiekti su psichikos sveikatos centru (nemokamai, be siuntimo) ar šeimos gydytoju; esant ūmiam pavojui, tai skubios medicinos pagalbos atvejis (112).
Jei artimas serga ir nenori kreiptis pagalbos, gali padėti atskiras patarimas apie tai, kaip kalbėtis su žmogumi, kuris vengia pagalbos. Ir jūs patys turite teisę į paramą: rūpintis krizę išgyvenančiu artimu yra sunku.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar tikrai galima klausti tiesiai, ar tai „nepasodins minties"?
Galima ir reikia. Tai vienas labiausiai paplitusių ir kartu klaidingiausių įsitikinimų. Tyrimai nuosekliai rodo, kad tiesus klausimas apie savižudiškas mintis nedidina rizikos ir nesukelia jų tam, kas jų neturėjo. Priešingai, jis dažnai palengvina: žmogus pajunta, kad jo skausmą galima ištarti garsiai ir kad kažkas pasiruošęs išgirsti. Vengimas kalbėti apie tai yra kur kas pavojingesnis nei atviras klausimas.
O jei jis supyks, kad paklausiau, ar užsivers?
Gali būti įvairių reakcijų, bet tiesus, rūpestingas klausimas retai pakenkia santykiui. Net jei žmogus iškart neatsivers, jis išgirs žinią „man tu rūpi ir su manimi apie tai galima kalbėti", ir tai svarbu ateičiai. Svarbiausia yra tonas: klauskite ne smerkdami ar išsigandę, o ramiai ir šiltai. Jei atsakymo negaunate, galite tiesiog pasakyti, kad esate šalia ir kad grįšite prie pokalbio.
Šaltiniai
- Dazzi T. ir kt. (2014). Does asking about suicide and related behaviours induce suicidal ideation? Psychological Medicine, 44(16).
- Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Preventing suicide: a resource for general practitioners.
Kiti patarimai
Susiję testai
Susiję straipsniai
2025 m. gruodžio 1 d.
Kaip padėti artimam žmogui, kuris serga depresija
Ką sakyti ir ko nesakyti sergančiam depresija, kaip padėti jam pasiekti pagalbą, ką daryti išgirdus mintis apie mirtį ir kaip nepalūžti pačiam.
Skaityti straipsnį
2024 m. sausio 1 d.
Depresijos simptomai: 10 ženklų, kurių neverta ignoruoti
Depresija nėra tinginystė ir ne silpnas charakteris. 10 požymių, pagal kuriuos ji atpažįstama, skirtumas nuo liūdesio ir aiškūs žingsniai, kur kreiptis Lietuvoje.
Skaityti straipsnį