Kaip padėti artimajam, kuris nenori kreiptis pagalbos

Vietoj „tau depresija, tau reikia gydytis" sakykite apie tai, ką matote ir jaučiate: „Pastebiu, kad pastaruoju metu tau sunku miegoti ir mažai kas džiugina. Man dėl tavęs neramu." Konkretūs pastebėjimai ir „aš" kalba nesukelia gynybos taip, kaip etiketės ir nurodymai. Žmogus lengviau išgirsta rūpestį nei diagnozę.

Dažnai atsisakymas slepia konkrečias baimes: „mane laikys silpnu", „užrašys vaistų ir apkvaišins", „vis tiek nepadės", „tai kainuos". Paklauskite tiesiai: „Kas tave labiausiai stabdo?" Kai baimė įvardyta, ją galima aptarti (pavyzdžiui, kad pokalbis su psichologu nereiškia vaistų, o psichikos sveikatos centre pagalba nemokama).

Visas gydymas atrodo baugiai; vienas mažas žingsnis, ne. Pasiūlykite ką nors nedidelio: „Gal tiesiog vieną kartą nueitum pasikalbėti, be įsipareigojimų?" arba „Gal pradžiai pasitikrintum internetiniu testu?". Pasisiūlykite padėti praktiškai: kartu susirasti specialistą, paskambinti, palydėti į pirmą vizitą. Kliūtis dažnai yra ne noras, o inercija.

Nuolatinis spaudimas, priekaištai ir „patarimų" srautas dažniausiai duoda priešingą rezultatą: žmogus užsiveria. Pasakykite savo rūpestį aiškiai, pasiūlykite pagalbą ir tada palikite duris atviras: „Aš esu čia, kai būsi pasiruošęs. Mano pasiūlymas galioja." Kartais reikia laiko, ir jūsų kantrus buvimas svarbesnis nei įtikinėjimas.

Rūpintis sergančiu artimu ir jaustis bejėgiam yra sekinanti našta. Jūs negalite žmogaus išgydyti ir neatsakote už jo pasirinkimus. Saugokite savo ribas, poilsį ir santykius, kalbėkitės su kitais apie tai, kaip jums sunku (galima ir su ta pačia pagalbos linija). Sudegęs pagalbininkas nepadeda niekam.