Ryklių baimės testas
Ryklių baimė (selachofobija) yra unikali tuo, kad dauguma bijančiųjų ryklio gyvai nėra matę ir greičiausiai niekada nesusidurs: Baltijos jūroje pavojingų žmogui ryklių nėra. Ši baimė gimsta ne iš patirties, o iš vaizduotės, kurią nuo „Nasrų“ laikų maitina kinas ir žiniasklaida: pelekas virš vandens tapo vienu atpažįstamiausių siaubo simbolių pasaulyje.
Nepaisant „importinės“ kilmės, baimė veikia realiai: neramina maudynes tamsesniame ar gilesniame vandenyje, gadina atostogas prie šiltų jūrų, o kai kam neleidžia plaukti apskritai. 10 klausimų padės įvertinti jos lygį. Užtruksite apie 2 minutes.
Pradėkite testą
Teisingų ar neteisingų atsakymų čia nėra, tad atsakykite taip, kaip yra iš tikrųjų. Rezultatą pamatysite iš karto.
Jūsų atsakymai niekur nesiunčiami ir nesaugomi, viskas vyksta tik jūsų naršyklėje.
Jūsų ankstesni šio testo rezultatai
Saugoma tik jūsų naršyklėje ir niekur nesiunčiama. Kartodami testą kas kelias savaites matysite savo dinamiką.
Kas yra selachofobija ir iš kur ji, jei ryklių čia nėra?
Selachofobija (gr. „selachos“ reiškia ryklį) yra intensyvi ryklių baimė. Jos šaltinis beveik visada yra ne patirtis, o parengtas išmokimas per vaizdus: žmogaus smegenys evoliuciškai paruoštos greitai išmokti bijoti plėšrūnų, ir joms nesvarbu, ar plėšrūnas matytas gyvai, ar ekrane. Kinas šią spragą išnaudojo tobulai: „Nasrai“ (1975) sukūrė visą kartą bijančiųjų, o dokumentika ir naujienos apie atakas baimę palaiko iki šiol. Tyrėjai tai vadina „Nasrų efektu“: baimė, neproporcinga jokiai realiai rizikai.
Skaičiai kalba patys: per metus visame pasaulyje užfiksuojama vos kelios dešimtys neišprovokuotų ryklių atakų, iš jų mirtinų viena kita dešimtis. Palyginimui, žaibas, bitės ar karvės nusineša daugiau gyvybių. O Baltijos jūroje pavojingų žmogui ryklių apskritai nėra: šalti ir gėloki vandenys jiems netinka. Kitaip tariant, lietuviška selachofobija yra grynas vaizduotės produktas, ir būtent todėl ji tokia dėkinga įveikai.
Kodėl gilus vanduo „gamina“ ryklius?
Ryklių baimė retai gyvena viena: dažniausiai ji sėdi ant gilesnės baimės, nematomos gelmės. Tamsus vanduo yra ideali nerimo terpė, nes atima pagrindinį mūsų jutimą, regą: po jumis gali būti bet kas, ir vaizduotė šią tuštumą užpildo pačiu ryškiausiu turimu vaizdiniu. Šiuolaikinei vaizduotei tai ryklys; mūsų protėviams tai buvo vandens dvasios ir pabaisos, mechanizmas tas pats.
Praktinė išvada: jei nerimas kyla ir ežere, ir baseine (kur ryklys logiškai neįmanomas), jūsų tikroji tema greičiausiai yra gylio baimė arba vandens baimė, o ryklys tik jos veidas. Tokiu atveju dirbti verta su vandeniu ir gyliu (plaukimo įgūdžiai, laipsniškas gylio didinimas), o ne su rykliais. Jei stiprų nerimą kelia ir dideli povandeniniai objektai (laivų korpusai, konstrukcijos), pasižiūrėkite megalofobijos testą.
Kaip įveikiama ryklių baimė?
Pirmas žingsnis yra informacinės dietos pakeitimas: nustokite vartoti atakų turinį (jis treniruoja baimę) ir pakeiskite jį pažintiniu: dokumentika apie ryklių elgseną, biologiją ir jų realų vaidmenį ekosistemose veikia priešingai, nes paverčia monstrą gyvūnu su suprantama logika. Tyrimai rodo, kad žinios apie gyvūną yra vienas stipriausių gyvūnų fobijų mažintojų. Antras žingsnis yra vandens ekspozicija: laipsniškai didinkite gylį ir atstumą nuo kranto saugiomis sąlygomis (paplūdimys su gelbėtojais, plaukimas su draugu), leisdami nerimui kilti ir atslūgti.
Atostogoms prie šiltų jūrų padeda faktai vietoje vaizduotės: maudymosi zonos kurortuose yra sekliose, prižiūrimose vietose, kur ryklių rizika artima nuliui, o realios rizikos (srovės, saulė, alkoholis vandenyje) yra visai kitos, ir jas verta žinoti. Jei baimė vis tiek atima jūrą, keli ekspozicijos terapijos seansai šią fobiją įveikia greitai, nes jos „realybės pagrindo“ sluoksnis Lietuvos kontekste praktiškai nulinis. Bendram nerimo fonui įvertinti pravers nerimo testas.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar Baltijos jūroje tikrai nėra ryklių?
Pavojingų žmogui nėra: Baltija per gėla ir per šalta didiesiems rykliams. Retkarčiais vakarinėje Baltijos dalyje užklysta smulkūs, žmogui visiškai nepavojingi dygliarykliai, bet Lietuvos pakrantėje ir jie egzotika. Per visą fiksuotą istoriją Baltijos jūroje nėra nė vienos patvirtintos ryklio atakos prieš žmogų.
Kodėl bijau ryklių net baseine, nors suprantu absurdą?
Todėl, kad suveikia ne logika, o asociacija: vanduo (ypač gilesnis ar tamsesnis) yra sąlyginis dirgiklis, kuris automatiškai iškviečia ryklio vaizdinį, o kūnas reaguoja į vaizdinį kaip į realybę. Tai normalus fobijos mechanizmas ir geras ženklas diagnostikai: jei baimė kyla ir ten, kur ryklys neįmanomas, dirbti verta su gylio ir vandens baime, o ne su „ryklių faktais“.
Žiūriu daug turinio apie ryklių atakas. Ar tai padeda „priprasti“?
Deja, veikia atvirkščiai: atakų turinys yra selektyvi siaubo kolekcija (niekas nekuria filmukų apie milijardus ramių maudynių), todėl smegenys gauna iškreiptą statistiką ir baimė auga. Tai ne ekspozicija, o sensibilizacija. Jei norite žiūrėti apie ryklius, rinkitės elgsenos ir biologijos dokumentiką: ji tą patį gyvūną rodo su kontekstu, ir būtent tai baimę mažina.
Ar mano atsakymai saugomi?
Ne. Visi skaičiavimai vyksta jūsų naršyklėje, atsakymai niekur nesiunčiami ir niekur nesaugomi.
Šaltiniai ir metodika
Testą parengė VisiTestai.lt redakcija, remdamasi žemiau nurodytais šaltiniais. Kaip kuriame ir vertiname testus, skaitykite metodikos puslapyje.
- Francis B. (2012). Before and after "Jaws": changing representations of shark attacks. American Zoologist / žiniasklaidos poveikio analizės.
- International Shark Attack File (ISAF), Florida Museum of Natural History: metinė neišprovokuotų atakų statistika.
- American Psychiatric Association (2013). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, 5th ed. Specific Phobia.
- Öst L.-G. (1989). One-session treatment for specific phobias. Behaviour Research and Therapy.
- NHS. Phobias: overview, symptoms and treatment.
Ačiū! Jūsų nuomonė padeda mums daryti svetainę geresnę.
