Apsišaukėlio sindromo testas

Kas yra apsišaukėlio sindromas?

Reiškinį 1978 m. aprašė psichologės Pauline Clance ir Suzanne Imes, tyrusios sėkmingas moteris, kurios, nepaisant objektyvių pasiekimų, buvo įsitikinusios savo „apgavyste“. Vėliau paaiškėjo, kad modelis universalus: jį patiria visų lyčių, profesijų ir lygių žmonės, nuo studentų iki profesorių ir vadovų. Clance sukurta skalė CIPS (Clance Impostor Phenomenon Scale) iki šiol yra pagrindinis šio reiškinio matavimo įrankis tyrimuose.

Tiksliau būtų kalbėti ne apie „sindromą“ (tai ne diagnozė ir ne liga), o apie išgyvenimų modelį: nesugebėjimą internalizuoti sėkmės. Pasiekimai objektyviai yra, bet vidinė apskaita jų neužskaito, nes kiekviena sėkmė nurašoma atsitiktinumui, žavesiui, kitų klaidoms ar „lengvai užduočiai“.

Apsišaukėlio ciklas

Clance aprašė būdingą ratą, kuris sindromą palaiko:

• Nauja užduotis sukelia nerimą: „šį kartą tikrai paaiškės“
• Reakcija: arba perdėtas ruošimasis (dirbama dvigubai), arba atidėliojimas iki paskutinės akimirkos
• Sėkmė: užduotis pavyksta
• Nurašymas: jei persiruošta, „pavyko tik todėl, kad tiek dirbau“; jei atidėliota, „pavyko per plauką, pasisekė“
• Išvada: sėkmė neužskaityta, „apgaviko“ jausmas išlieka, o kartu sustiprėja ir kito karto nerimas

Kodėl sindromą patiria būtent kompetentingi žmonės?

Ironija dėsninga: kuo giliau išmanai sritį, tuo aiškiau matai, kiek dar nežinai, o pradedantysis savo spragų tiesiog nemato (tai vadinamasis Dunningo-Kruger efektas, veikiantis abiem kryptimis). Todėl ekspertų savivoka dažnai kuklesnė nei diletantų.

Prie to prisideda aplinka: sindromas suaktyvėja ten, kur žmogus jaučiasi „ne savo vietoje“, tai yra pirmasis šeimoje su aukštuoju mokslu, naujokas tarp senbuvių, mažumos atstovas kolektyve. Prisideda ir socialiniai tinklai, kuriuose visi rodo tik sėkmės fasadą: lyginame savo užkulisius su kitų scena.

Kaip su juo dirbama?

Veiksmingiausios praktikos vienaip ar kitaip grąžina apskaitą prie faktų: pasiekimų žurnalas (faktai prieš atrankinę atmintį), garsus kalbėjimas apie sindromą (slaptumas yra jo deguonis), pagyrų priėmimo treniruotė ir dvigubo standarto testas („ar draugo sėkmę irgi nurašyčiau sėkmei?“). Naujose srityse padeda ir mokymosi perspektyva: jūs ne „apgavikas, kuris nemoka“, o „žmogus, kuris mokosi“, ir antrasis aprašymas tikslesnis ir veiksnesnis.

Jei sindromas stiprus, verta dirbti su psichologu: dažniausiai po juo randama perfekcionizmo („tobula arba apgavystė“) ir sąlygiškos savivertės („esu vertas tiek, kiek pasiekiu“) sluoksnių, o abu gerai pasiduoda kognityvinei elgesio terapijai. Palyginimui atlikite perfekcionizmo ir savivertės testus.