Pereiti prie turinio
VisiTestai.lt

Ką daryti, jei vaikas patiria patyčias: žingsniai tėvams

Patyčios nėra „vaikai visada taip elgiasi“ ir ne užgrūdinimo mokykla: tai sistemingas skriaudimas, kuris ilgiems metams palieka pėdsaką savivertei ir savijautai, o neretai sukelia ir mokyklos baimę. Lietuvoje patyčių mastas vis dar vienas didžiausių Europoje, todėl tikimybė, kad su tuo susidurs ir jūsų vaikas, deja, reali.

Svarbiausia, ką reikia žinoti iš anksto: vaikas apie patyčias dažniausiai pasako ne tiesiai, o ženklais (nenori eiti į mokyklą, dingsta daiktai, pilvo skausmai rytais), o jūsų pirmoji reakcija nulemia, ar jis pasakos toliau. Žemiau visi žingsniai iš eilės.

  1. Išklausykite ramiai ir padėkokite, kad pasakė

    Kad ir kas viduje verda, išlaikykite ramų toną: išsigandęs ar įsiaudrinęs tėvas vaikui reiškia „mano problema per baisi, daugiau nebesakysiu“. Pasakykite aiškiai: „Ačiū, kad man pasakei. Tai svarbu, ir mes tai išspręsime kartu.“ Klauskite atvirai, be tardymo: kas vyksta, kaip dažnai, kas mato, kaip tu jautiesi.

  2. Nuimkite kaltę nuo vaiko

    Patyčias patiriantys vaikai beveik visada iš dalies kaltina save: „nes aš keistas, per storas, ne toks“. Pasakykite tiesiai: „Tai ne tavo kaltė. Niekas nenusipelno patyčių, kad ir koks būtų.“ Ir atskirkite dvi sąvokas, kurias painioja vaikai: pasakyti suaugusiam apie skriaudą yra ne skundimas, o savęs apsauga.

  3. Užsirašykite faktus

    Prieš kreipiantis į mokyklą, surašykite konkrečiai: kas, kada, kur, ką darė, kas matė. Elektroninių patyčių atveju išsaugokite ekrano kopijas su datomis. Faktų sąrašas paverčia pokalbį su mokykla iš „mums atrodo“ į dokumentuotą situaciją, kurios nebeįmanoma numoti ranka.

  4. Kreipkitės į mokyklą ir prašykite plano

    Pradėkite nuo klasės auklėtojo ir mokyklos švietimo pagalbos specialistų (socialinio pedagogo, psichologo), o jei reakcijos nėra, eikite iki vadovybės. Mokykla pagal įstatymą privalo reaguoti į patyčias ir turėti prevencijos tvarką, todėl kalbėkite konkrečiai: kas bus daroma, kas atsakingas ir kada susisieksime aptarti, ar situacija pasikeitė. Rimtesniais atvejais kreipkitės raštu: į raštą mokykla privalo atsakyti.

    Svarbu: nereikalaukite suvesti vaikų „išsiaiškinti akis į akį“ ir nesutikite su tuo, jei siūlo mokykla: patyčių situacijoje tai skriaudžiamą vaiką tik pažemina dar kartą.

  5. Elektronines patyčias stabdykite techniškai

    Išsaugokite įrodymus, tada blokuokite skriaudėjus ir praneškite platformai: patyčių turinys pažeidžia visų didžiųjų tinklų taisykles. Rimtesniais atvejais (grasinimai, platinamos nuotraukos) kreipkitės į policiją: dalis elektroninių patyčių yra nusikalstama veika. Ir neatimkite iš vaiko telefono „dėl saugumo“: vaikui tai atrodo kaip bausmė už atvirumą, ir kitą kartą jis tiesiog nuslėps.

  6. Stiprinkite vaiką už mokyklos ribų

    Patyčios susiaurina vaiko pasaulį iki klasės, kurioje jis skriaudžiamas. Atsverkite tai: būrelis, sporto klubas, pusseserės kiemas, stovykla, vieta, kur jis priimamas ir gali jaustis geras. Viena saugi draugystė už mokyklos ribų tyrimuose yra vienas stipriausių apsauginių veiksnių vaiko savivertei.

  7. Stebėkite savijautą ir tęskite pokalbius

    Patyčios ne visada baigiasi po pirmo pokalbio su mokykla, todėl grįžkite prie temos reguliariai, bet be tardymo: „kaip šią savaitę su ta situacija?“. Stebėkite ženklus, kad vaikui reikia daugiau pagalbos: prastėjantis miegas, mokyklos vengimas, užsidarymas, kritę pažymiai. Pirmam vaizdui pravers mokyklos baimės ir vaiko elgesio testai.

Ko vengti

  • Nesakykite „nekreipk dėmesio“ ar „duok atgal“: pirmasis palieka vaiką vieną, antrasis dažniausiai pablogina situaciją ir kaltu paverčia jį.
  • Nesiaiškinkite santykių tiesiogiai su skriaudėju ar jo tėvais karštomis emocijomis: tai beveik visada eskaluoja; eikite per mokyklą.
  • Nemenkinkite: „ir mane mokykloje erzino, praeis“ vaikui reiškia, kad jo skausmas nesvarbus.
  • Nežadėkite laikyti visko paslaptyje: sakykite sąžiningai, kad kai kuriuos žingsnius darysite, bet visada perspėsite vaiką iš anksto.

Kada kreiptis pagalbos

Kreipkitės į psichologą, jei vaiko savijauta lūžta: atsisako eiti į mokyklą, užsidaro, prastai miega, kalba apie save vis blogiau. Vaikų psichologai konsultuoja mokyklose ir psichikos sveikatos centruose (nemokamai, be siuntimo). Vaikas gali ir pats pasikalbėti su „Vaikų linija“ 116 111 (kasdien, nemokamai, anonimiškai), o paaugliui tiks „Jaunimo linija“ 0 800 28888.

Jei vaikas užsimena apie savižalą ar nenorą gyventi, reaguokite tą pačią dieną: tai patyčių situacijoje rimčiausias signalas. Kaip kalbėtis, surašyta patarime kaip kalbėtis, jei artimas mini savižudybę.

Dažniausiai užduodami klausimai

Vaikas prašo niekam nesakyti. Ką daryti?

Neduokite pažado tylėti, bet ir nepulkite veikti už jo nugaros. Paaiškinkite: „Suprantu, kad bijai, jog pablogės. Bet patyčios pačios nesibaigia, o aš negaliu žiūrėti, kaip tave skriaudžia. Darysime žingsnius kartu, ir aš visada pasakysiu tau iš anksto, ką darau.“ Vaiko baimė dėl keršto reali, todėl reikalaukite iš mokyklos, kad sprendimas neatskleistų, jog informacija atėjo iš jūsų vaiko.

Mokykla sako „vaikai patys išsiaiškins“. Ką daryti?

Nesutikite: sistemingos patyčios nėra konfliktas tarp lygių, ir „patys išsiaiškins“ reiškia, kad stipresnis laimės dar kartą. Kreipkitės raštu į mokyklos vadovą, priminkite pareigą užtikrinti vaiko saugumą ir prašykite konkretaus plano. Jei mokykla nereaguoja ir toliau, kreipkitės į savivaldybės švietimo skyrių.

O jei mano vaikas pats skriaudžia kitus?

Tai irgi signalas, tik kitoks: už skriaudimo dažnai slypi paties vaiko sunkumai (namų įtampa, patirtos patyčios, dėmesio ar empatijos spragos). Nekaltinkite ir nebauskite aklai: aiškiai įvardykite, kad skriausti negalima, ir aiškinkitės, kas vyksta vaiko gyvenime; čia labai padeda mokyklos ar vaikų psichologas.

Šaltiniai

Kiti patarimai

Susiję sutrikimų aprašymai

Susiję straipsniai