Visi žada, kad kūdikio atsiradimas bus laimingiausias metas gyvenime. Todėl moteris, kuri po gimdymo jaučia tuštumą, nerimą ar net gailisi tapusi mama, dažniausiai tyli: jai atrodo, kad ji vienintelė tokia ir kad tai jos, kaip motinos, nesėkmė. Tiesa priešinga: pogimdyminę depresiją patiria maždaug kas septinta ar aštunta mama, ji turi biologines priežastis ir yra gydoma. O tylėjimas yra pavojingiausia jos dalis.
„Baby blues“ ar depresija? Esminis skirtumas
Pirmosiomis dienomis po gimdymo iki 80 procentų moterų patiria vadinamąjį „baby blues“: staigios nuotaikų kaitos, ašaros be priežasties, jautrumas, nerimas. Tai normali reakcija į hormonų griūtį (estrogenų ir progesterono lygis per parą po gimdymo krenta dešimtis kartų), miego trūkumą ir gyvenimo lūžį. Svarbiausias požymis tas, kad jis praeina pats per vieną ar dvi savaites.
Pogimdyminė depresija yra kitas reiškinys. Ji neslūgsta po dviejų savaičių (arba prasideda vėliau, bet kada per pirmus metus), gilėja ir apima visą būtį: nuolatinis liūdesys ar tuštuma, negalėjimas džiaugtis kūdikiu ar jausmas „nieko jam nejaučiu“, kaltė ir mintys „esu bloga mama“, išsekimas, kurio nepataiso miegas (net kai kūdikis miega, mama negali), nerimo priepuoliai, dirglumas, apetito pokyčiai. Dažnas ir mažai žinomas simptomas yra įkyrios baisios mintys apie tai, kad kūdikiui kas nors nutiks (kartais kad pati mama jam pakenks). Svarbu žinoti, kad tokios mintys pačios savaime yra nerimo, o ne pavojaus ženklas, nes jos kankina būtent todėl, kad mamai jos siaubingos.
Greitam įsivertinimui yra specialus įrankis, pogimdyminės depresijos testas (EPDS), sukurtas būtent šiam laikotarpiui (įprasti depresijos testai po gimdymo klaidina, nes miego ir energijos klausimai „susiskaito“ dėl kūdikio).
Kodėl tai ne „charakterio silpnumas“
Pogimdyminės depresijos priežastys yra biologijos, psichologijos ir aplinkybių suma. Staigus hormonų kritimas veikia smegenų neuromediatorius, lėtinis miego trūkumas pats savaime yra depresijos rizikos veiksnys (o pogimdyminis laikotarpis yra vienintelis, kai jis trunka mėnesius be pertraukos), prisideda skausmas ir fizinis atsistatymas, tapatybės lūžis, izoliacija namuose, finansinis spaudimas ir, labai dažnai, palaikymo trūkumas. Rizika didesnė, jei anksčiau būta depresijos ar nerimo, jei nėštumas ar gimdymas buvo sunkūs, jei trūksta pagalbos iš aplinkos.
Nė vienas iš šių veiksnių nėra valios klausimas. Pogimdyminė depresija ištinka ir tas, kurios „viską turi“, ir tas, kurios kūdikio laukė labiausiai pasaulyje.
Tai nutinka ir tėčiams
Mažai žinomas faktas: pogimdyminę depresiją patiria ir maždaug kas dešimtas tėtis. Dažniausiai ji pasireiškia ne liūdesiu, o dirglumu, atsitraukimu (pabėgimu į darbą), miego problemomis ar alkoholiu. Rizika ypač auga, jei depresija serga partnerė. Tėčių depresija taip pat veikia vaiko raidą, ir taip pat gydoma. Tėčiams tinka įprastas depresijos testas (PHQ-9).
Ką daryti pačiai mamai
- Įvardinkite ir pasakykite garsiai partneriui, draugei ar mamai: „man ne šiaip sunku, man gali būti depresija“. Tai ne skundas, o diagnostinis sakinys, kuris pradeda pagalbą.
- Kreipkitės į specialistą per savo šeimos gydytoją, akušerį-ginekologą arba tiesiai į psichikos sveikatos centrą (nemokamai, be siuntimo). Sakykite tiesiai: „įtariu pogimdyminę depresiją“. Gydymas veikia: lengvesniais atvejais padeda psichoterapija (ypač KET ir tarpasmeninė), sunkesniais ir vaistai, tarp kurių yra suderinamų su žindymu (tai sprendžia gydytojas, o žindymas beveik niekada nėra kliūtis gydytis).
- Gydykite miegą kaip vaistą. Susitarkite dėl bent vieno 4 ar 5 valandų nepertraukiamo miego bloko per parą (partneris perima maitinimą buteliuku ar tiesiog kūdikį), nes be minimalaus miego jokia terapija neįsibėgės.
- Mažinkite kartelę. Netvarkingi namai ir mišinukas vietoj „vien tik žindymo“ nėra motinystės nesėkmės. Šiame etape „pakankamai gerai“ yra tobula.
- Raudona linija. Jei kyla minčių apie savęs žalojimą arba atrodo, kad šeimai būtų geriau be jūsų, pagalba reikalinga šiandien: „Vilties linija“ 116 123 (visą parą) arba priėmimo skyrius. Tai ligos simptomas, kuris praeina gydant, bet jo negalima laukti vienai.
Ką daryti šeimai, konkrečiai
Partnerio ir artimųjų vaidmuo čia milžiniškas, ir jis susideda ne iš žodžių:
- Perimkite naktis ar jų dalį. Miegas mamai dabar yra gydymo dalis, o ne prabanga.
- Maitinkite ir tvarkykite be klausimų. Ne „sakyk, jei ko reikia“, o atvežta sriuba, išnešiotos šiukšlės, valanda su kūdikiu, kol ji duše ar lauke.
- Klausykite netaisydami. Frazės „visos mamos pavargsta“, „susiimk, juk turi sveiką vaiką“ yra draudžiamos, nes gilina kaltę. Veikia „tai skamba labai sunkiai“, „tu ne viena“, „tai liga ir ji praeis“.
- Būkite tiltu iki pagalbos. Suraskite kontaktus, užregistruokite, nuvežkite, pabūkite su kūdikiu konsultacijos metu. Depresija atima gebėjimą organizuoti, tad perimkite šią dalį.
- Stebėkite, bet negąsdinkite. Jei girdite frazes apie beprasmybę ar „jiems be manęs geriau“, reaguokite kaip į skubų atvejį (žr. aukščiau), ramiai ir be dramų.
Kodėl svarbu nedelsti
Negydoma pogimdyminė depresija žaloja ne tik mamą: ji trukdo formuotis ryšiui su kūdikiu, o užsitęsusi siejama su lėtesne vaiko emocine ir kalbos raida. Tai ne kaltinimas („jau ir dėl to kalta“), o priešingai, argumentas, kad kreiptis pagalbos yra rūpinimasis vaiku: gydydama save, mama gydo ir jo pasaulį. Dauguma moterų, gavusių tinkamą pagalbą, visiškai pasveiksta, dažniausiai per kelis mėnesius.
Ir atskiras sakinys apie retą, bet skubią būklę: jei po gimdymo (dažniausiai per pirmas 2 savaites) atsiranda sumišimas, haliucinacijos, keistos idėjos ar ryškūs elgesio pokyčiai, tai gali būti pogimdyminė psichozė, reikalaujanti skubios medicininės pagalbos tą pačią dieną (112 arba priėmimo skyrius). Ji reta (vienas ar du atvejai iš 1000 gimdymų), bet jos negalima „stebėti namuose“.
Šis straipsnis skirtas švietimui ir nepakeičia gydytojo konsultacijos.
Šaltiniai: Cox J. L. ir kt. (1987). Edinburgh Postnatal Depression Scale. British Journal of Psychiatry; O’Hara M. W., McCabe J. E. (2013). Postpartum depression: current status. Annual Review of Clinical Psychology; Paulson J. F., Bazemore S. D. (2010), tėčių pogimdyminės depresijos metaanalizė, JAMA.
