„Pažiūrėk į paveikslėlį, kurį žmogeliuką ant medžio pasirinksi, tas atskleis tavo gyvenimo poziciją!“ Feisbuke tokie testai renka tūkstančius pasidalinimų. Jų protėviai yra rimti XX amžiaus psichologijos įrankiai: Rorschacho rašalo dėmės, tematinės apercepcijos testas, piešinių analizė. Kas iš to mokslas, kas muziejus, o kas gryna pramoga? Išsiaiškinkime sąžiningai.
Kas yra projekciniai testai ir kokia jų idėja
Projekcinių metodų logika elegantiška: parodykite žmogui dviprasmišką stimulą (rašalo dėmę, neaiškią sceną, tuščią lapą piešiniui), ir jis, neturėdamas „teisingo atsakymo“, užpildys neapibrėžtumą savimi: savo rūpesčiais, konfliktais, troškimais. Tai ir vadinama projekcija. Idėja gimė psichoanalizės epochoje, kai buvo tikima, kad pasąmonė šitaip „prasitaria“ apeidama gynybas.
Garsieji atstovai tokie. Rorschacho testas (1921) yra dešimt standartizuotų rašalo dėmių, apie kurias pasakojama, kas matoma. TAT yra paveikslėliai su neaiškiomis scenomis, apie kurias kuriamos istorijos. „Namas, medis, žmogus“ ir šeimos piešinys yra piešinių interpretacija (ypač populiari darbe su vaikais). Blob Tree („žmogeliukai ant medžio“) yra britų pedagogo Pip Wilsono paveikslėlis su dešimtimis figūrėlių ant medžio, sukurtas visai ne kaip testas, o kaip pokalbio įrankis mokykloms („kuris žmogeliukas šiandien esi tu?“).
Ką sako mokslas: santūrus dušas
Projekcinių testų mokslinis įvertinimas yra viena garsiausių psichologijos patikrinimo istorijų, ir jos išvados gana vienareikšmės:
- Patikimumo problema. Skirtingi vertintojai iš to paties protokolo dažnai padaro skirtingas išvadas, o tas pats žmogus kitą dieną atsako kitaip. Testas, kurio rezultatas priklauso nuo vertintojo ir dienos, matavimo prasme yra silpnas įrankis.
- Validumo problema. Didžiosios apžvalgos (garsiausia yra Lilienfeldo, Woodo ir Garbo 2000 metų) parodė, kad dauguma projekcinių rodiklių neprognozuoja nei diagnozių, nei elgesio. Rorschachas turi kelias saleles su tam tikru pagrindu (pavyzdžiui, mąstymo dezorganizacijos požymiai), bet kaip „asmenybės rentgenas“ neveikia, o piešinių interpretacijos („mažos akys reiškia uždarumą“, „stora medžio kamieno linija reiškia agresiją“) tyrimuose žlugo beveik visiškai.
- Barnumo efektas. Projekcinių interpretacijų kalba („jumyse yra vidinių konfliktų, kuriuos slepiate nuo aplinkinių“) tinka beveik visiems, todėl ir atrodo stebėtinai taikli. Tas pats mechanizmas maitina horoskopus.
Kodėl jie vis dar naudojami? Iš dalies dėl inercijos ir tradicijos, iš dalies dėl teisėtos nišos, tai yra kaip pokalbio įrankiai. Vaikų psichologai piešinius naudoja ne „diagnozei nuskaityti“, o kontaktui užmegzti ir temoms iškelti (vaikas apie baimes lengviau kalba per piešinį), ir šioje rolėje jie visiškai legalūs. Problema prasideda ten, kur iš dėmės ar piešinio daroma išvada apie žmogų.
Kodėl internetinės versijos yra tik pramoga
Jei jau profesionaliai administruojami projekciniai testai turi rimtų problemų, internetinės versijos praranda net tai, ką jie turėjo:
- Dingsta standartizacija. Tikras Rorschachas yra griežta procedūra: originalios dėmės, apmokytas specialistas, vertinimo sistema. Internetinis „pažiūrėk į dėmę ir sužinok apie save“ neturi nė vieno iš šių elementų.
- Dingsta interpretatorius. Projekciniuose metoduose visa (kad ir kokia trapi) vertė glūdi specialisto darbe su atsakymų visuma ir kontekstu. Automatinis „pasirinkai 7 žmogeliuką, vadinasi, esi ambicingas“ yra horoskopo formatas: viena fiksuota etiketė kiekvienam pasirinkimui.
- Blob Tree apskritai nebuvo testas. Jo autorius kūrė jausmų aptarimo priemonę, o pasirinkimas „kuris žmogeliukas aš“ atspindi šios dienos nuotaiką, kurią jūs ir taip žinote, tad jokios paslėptos asmenybės jis neatrakina.
- Rezultatai rašomi pagal Barnumą. Palyginkite kelias skirtingų pasirinkimų interpretacijas, ir pamatysite, kad dauguma tinka jums visos iš karto.
Ar tai reiškia, kad tokie testai žalingi? Kaip pramoga ir proga susimąstyti apie save ne: jei paveikslėlis paskatino susimąstyti „o kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi kolektyve?“, jis atliko gerą darbą. Žala prasideda, kai pagal „testo“ rezultatą daromos išvados apie save ar (dar blogiau) apie kitus. Pasitaiko, kad piešinių „analize“ remiamasi net ginčuose dėl vaikų, ir štai čia mokslas sako griežtą ne.
Kuo pakeisti: kas veikia vietoj dėmių
Jei norite ne pramogos, o realaus savęs pažinimo, šiuolaikinė psichologija siūlo nuobodesnius, bet veikiančius įrankius, tai yra standartizuotus klausimynus, kurių kiekvienas klausimas ir riba patikrinti tūkstančiuose tyrimų:
- Asmenybei tinka Didžiojo penketo testas (mokslinis standartas) arba 16 tipų asmenybės testas (populiarus formatas savirefleksijai).
- Emocijų pasauliui tinka emocinio intelekto ir emocijų supratimo testai.
- Savijautai tinka tyrimais patikrinti klinikiniai klausimynai (kaip jie veikia, rašome atskirame straipsnyje).
Skirtumas esminis: klausimynas neklausia, ką matote dėmėje, jis klausia apie jūsų realų elgesį ir savijautą, o atsakymus lygina su tūkstančių žmonių normomis. Mažiau magijos, daugiau tiesos.
O rašalo dėmės tegul lieka tuo, kuo yra geriausios: gražia psichologijos istorijos iliustracija ir vakarėlio pramoga. Tik kai kitąkart feisbukas pasiūlys „pasirink žmogeliuką ir sužinok savo likimą“, žinosite, kad renkatės ne likimą, o šios dienos nuotaiką. Kurią, tiesą sakant, žinojote ir be medžio.
Šis straipsnis skirtas švietimui.
Šaltiniai: Lilienfeld S. O., Wood J. M., Garb H. N. (2000). The scientific status of projective techniques. Psychological Science in the Public Interest; Wood J. M. ir kt. What’s Wrong with the Rorschach? (2003); Wilson P., Blob Tree medžiaga (blobtree.com).
