Emocinio apleistumo testas

Kas yra vaikystės emocinis apleistumas?

Emocinis apleistumas yra nebuvimo trauma: skirtingai nuo smurto ar žodinio žeminimo, kur vaikui daroma kažkas žalingo, čia vaikui tiesiog neduodama tai, ko emociniam vystymuisi būtinai reikia, dėmesio jo vidiniam pasauliui. Tėvai gali būti fiziškai šalia, aprūpinti, vežti į būrelius ir kartu niekada neklausti, kaip vaikas jaučiasi, nepastebėti jo liūdesio, neguosti, o jausmų proveržius stabdyti („neverk“, „nepyk“, „nesijaudink dėl niekų“).

Vaikas iš tokios aplinkos išmoksta pamoką, kurios niekas garsiai nesakė: mano jausmai nesvarbūs, jais neverta dalintis, juos reikia tvarkyti pačiam arba išjungti. Ši pamoka vaikystėje yra protinga adaptacija, o suaugus virsta kliūtimi: žmogus sunkiai jaučia save, sunkiai artėja prie žmonių ir gyvena su neaiškia tuštuma. Psichologė Jonice Webb, išpopuliarinusi CEN sąvoką, tai vadina „nematoma jėga iš vaikystės“: ji nematoma būtent todėl, kad ieškome to, kas įvyko, o žala čia iš to, kas neįvyko.

Kaip CEN atrodo suaugusio žmogaus gyvenime?

Dažniausi požymiai, kuriuos aprašo CEN literatūra ir matuoja šis testas:

• Tuštumos jausmas: neaiškus „kažko trūksta“, kuris nepraeina pasiekus tikslus
• Sunkumas jausti: klausimas „ką jauti?“ trikdo; emocijos suvokiamos miglotai arba tik per kūną
• Perdėtas savarankiškumas: prašyti pagalbos beveik fiziškai neįmanoma; „turiu susitvarkyti pats“
• Griežtumas sau: vidinis kritikas be gailesčio, nors kitiems žmogus atlaidus
• Jausmas „aš kitoks“: tarsi visi gavo gyvenimo instrukciją, o jūs ne
• Rūpinimasis kitais vietoje savęs: kitų poreikiai matomi aiškiai, savi neegzistuoja

Kodėl tai ne kaltinimas tėvams?

CEN tema dažnai atsimuša į vidinį pasipriešinimą: „mano tėvai stengėsi“, „jie davė viską, ką galėjo“. Abu teiginiai dažniausiai teisingi. Emociškai apleisti vaikus paprastai užaugina tėvai, kurie patys užaugo emociniame bade ir jausmų kalbos tiesiog nemoka: negalima išmokyti to, ko pats negavai. Prie to prisideda ir aplinkybės (išgyvenimo režimas, ligos, kartos normos „vaikas turi būti sotus ir aprengtas, o ne aptarinėjamas“).

Todėl CEN darbas yra ne teismas tėvams, o inventorizacija sau: ko man trūko, kaip tai veikia mane dabar ir kaip tai užsiauginti. Suaugusiam žmogui geros žinios dvi. Pirma, emociniai įgūdžiai (jausmų atpažinimas, įvardijimas, dalijimasis, prašymas) yra būtent įgūdžiai: jie treniruojami kaip raumuo. Antra, smegenys keičiasi visą gyvenimą: saugūs santykiai, terapija ir praktika realiai perrašo ankstyvą „mano jausmai nesvarbūs“ programą.

Nuo ko pradėti keistis?

Pirmas žingsnis yra jausmų raumens treniravimas: kelis kartus per dieną stabtelėti ir paklausti „ką dabar jaučiu?“, ieškant kuo tikslesnio žodžio. Iš pradžių atsakymas bus „nežinau“ arba „normaliai“, ir tai ne nesėkmė, o pradinis taškas: žodynas auga su praktika. Padeda jausmų sąrašai, dienoraštis, o skaitmeninėje eroje ir priminimai telefone. Antras žingsnis yra poreikių legalizavimas: kasdien pastebėti bent vieną savo poreikį (poilsio, tylos, palaikymo) ir bent kartais jį patenkinti nesiteisinant.

Trečias žingsnis yra santykiai kita kryptimi: po truputį dalintis vidumi su saugiais žmonėmis ir treniruoti prašymą. Būtent santykiuose CEN ir atsirado, todėl santykiuose jis ir gyja. O jei norite eiti giliau ar jaučiate, kad savarankiškai nejuda, terapija yra tiesiausias kelias: CEN atveju ji veikia gerai, nes dirbama ne su „sugedusiu“ žmogumi, o su sveiku žmogumi, kuriam trūko patirties. Susijusios kryptys savęs pažinimui: prisirišimo stilius, užuojauta sau ir savivertė.