Kompleksinės traumos testas

Kuo kompleksinė trauma skiriasi nuo PTSD?

Klasikinis potrauminio streso sutrikimas turi tris simptomų grupes: įkyrų traumos grįžimą (prisiminimai, sapnai), vengimą ir nuolatinės grėsmės jausmą (budrumas, krūpčiojimas). Kompleksinis PTSS, kurį TLK-11 klasifikacija pripažino atskira diagnoze, apima visa tai plius tris gilesnius sluoksnius, kuriuos tyrėjai vadina savasties organizacijos sutrikimais (DSO): sunkiai valdomas emocijas (sprogimai arba atbukimas), giliai negatyvų savęs vaizdą (bevertiškumas, gėda, „aš sugadintas“) ir nuolatinius santykių sunkumus (nepasitikėjimas, atstumas, artumo baimė).

Skirtumo priežastis yra traumos pobūdis. Vienas įvykis sužeidžia atmintį ir pavojaus sistemą. Ilgalaikė ar pasikartojanti trauma, ypač vaikystėje ar santykiuose, iš kurių nebuvo išėjimo, formuoja visą asmenybės pamatą: vaikas, augęs pavojuje, išmoksta pasaulio, kuriame žmonės nesaugūs, jausmai pavojingi, o jis pats „kažkoks ne toks“. Būtent todėl kompleksinės traumos žmonės dažnai sako ne „man kažkas nutiko“, o „aš toks esu“, ir būtent todėl ši riba tarp „traumos“ ir „charakterio“ yra svarbiausias dalykas, kurį terapija padeda pamatyti.

Iš kur atsiranda kompleksinė trauma?

Tipinės patirtys, po kurių tyrimuose dažniausiai randamas C-PTSD profilis:

• Vaikystės prievarta ar smurtas šeimoje: fizinis, emocinis, seksualinis, taip pat gyvenimas nuolatinėje baimėje
• Ilgalaikis emocinis žiaurumas ar apleistumas: žeminimas, atstūmimas, vaikas kaip „nematomas“
• Ilgalaikis smurtas artimuose santykiuose suaugus: fizinis ar psichologinis, su kontrole ir izoliacija
• Ilgalaikės patyčios mokykloje ar darbe, ypač be suaugusiųjų apsaugos
• Karas, nelaisvė, prekyba žmonėmis, ilgas priverstinis nesaugumas

Kodėl „tiesiog pamiršti“ neveikia?

Užsitęsusios traumos pėdsakas gyvena ne tik prisiminimuose, bet ir kūne bei automatinėse reakcijose. Nervų sistema, metų metus veikusi pavojaus režimu, sukalibruota išgyvenimui: ji skenuoja aplinką grėsmių, reaguoja į konfliktą kaip į pavojų gyvybei, o artumą vertina kaip riziką. Šios reakcijos įsijungia greičiau už sąmoningą mintį, todėl valia ir supratimas („žinau, kad dabar saugu“) jų nepasiekia. Žmogus gali puikiai suprasti savo istoriją ir vis tiek krūpčioti, sprogti ar stingti.

Prie to prisideda gėda, kompleksinės traumos šerdis: ilgai skriaudžiamas žmogus, ypač vaikas, beveik neišvengiamai padaro išvadą „problema esu aš“. Ši išvada apsauginė (kaltinti globėją vaikui per pavojinga), bet suaugus ji tampa kalėjimu: neleidžia prašyti pagalbos, nes „nenusipelnau“, ir verčia slėpti būtent tai, ką labiausiai reikia parodyti specialistui. Jei atpažįstate šį mechanizmą, žinokite: gėda yra traumos simptomas, o jos mažėjimas yra vienas pirmųjų terapijos rezultatų.

Kaip gydoma kompleksinė trauma?

Šiuolaikinis standartas yra fazinis darbas. Pirmoji fazė yra stabilizacija: mokomasi atpažinti ir reguliuoti emocijų bangas, grąžinti sau saugumo jausmą, sutvarkyti kasdienes atramas (miegas, ritmas, santykiai). Antroji fazė yra traumos apdorojimas: saugiai, dozuotai dirbama su prisiminimais (traumos KET, EMDR, naratyvinė ekspozicija), kol jie iš „dabar vėl vyksta“ tampa „tai buvo ir praėjo“. Trečioji fazė yra integracija: santykių, pasitikėjimo ir gyvenimo tikslų atstatymas. Eiga individuali ir nebūtinai griežtai nuosekli, bet principas „pirmiausia stabilumas, tada gelmė“ galioja visur.

Lietuvoje kelias prasideda psichikos sveikatos centre (nemokamai, be siuntimo) arba pas privatų traumų specialistą: klauskite apie patirtį būtent su kompleksine trauma. Lygiagrečiai padeda kūno lygmens praktikos (judėjimas, kvėpavimas, joga: jos ramina tą pačią sistemą, kurią trauma laiko įtampoje) ir saugūs santykiai, kuriuose galima būti tikram. Jei jūsų istorija prasidėjo vaikystėje, visumą padės pamatyti ACE testas ir emocinio apleistumo testas; jei reakcijose daug „išsijungimo“, pasižiūrėkite disociacijų testą.