Selektyvus mutizmas: vaikas, kuris kalba tik namuose

Kaip atpažinti selektyvųjį mutizmą?

Būdingas vaizdas, dažniausiai išryškėjantis pradėjus lankyti darželį:

• Namuose vaikas šnekus, o tam tikrose vietose nuosekliai tyli mėnesį ar ilgiau
• Tyla ne pasirinktinai „iš nuotaikos“, o pagal situacijas ir žmones
• Vaikas bendrauja gestais, šnabždesiu vienam žmogui, raštu
• Kūnas išduoda nerimą: sustingusi poza, nuleistas žvilgsnis, „užšalęs“ veidas
• Tai nėra kalbos nemokėjimas: kalbos raida atitinka amžių (nors kalbos sunkumai gali eiti kartu)

Ko nedaryti (nors labai norisi)?

Strategijos, kurios atrodo logiškos, bet gilina problemą:

• Spausti, gėdinti ar žadėti atlygį už kalbėjimą: didina statymo jausmą ir nerimą
• Kalbėti už vaiką visur ir visada: trumpam gelbsti, ilgainiui įtvirtina tylą
• Atsakinėti aplinkiniams „jis nekalba“ vaikui girdint: tai tampa tapatybe
• Laukti „kol praaugs“: be pagalbos mutizmas linkęs įsitvirtinti, o ankstyva pagalba veiksmingiausia

Kas veikia?

Gydymo pagrindas yra laipsniškas kalbėjimo drąsinimas mažais, nerimo dydžiui pritaikytais žingsniais: nuo žaidimo be kalbos, per garsus ir šnabždesį patikimam žmogui, iki žodžių vis platesniame rate. Dirbama komandoje: tėvai, pedagogai ir psichologas suderina vienodą, spaudimo neturinčią taktiką (pavyzdžiui, klausimai, į kuriuos galima atsakyti veiksmu, ir jokio „pasakyk garsiau“).

Kur kreiptis Lietuvoje: į pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), darželio ar mokyklos psichologą, o dėl įvertinimo ir gydymo plano į vaikų psichiatrą ar medicinos psichologą psichikos sveikatos centre.

Žinutė tėvams

Selektyvus mutizmas nėra jūsų auklėjimo klaida ir ne vaiko charakterio yda: tai gydomas nerimo sutrikimas, dažnai einantis kartu su bendru dideliu jautrumu ar socialiniu nerimu šeimoje. Jūsų vaidmuo yra ne priversti kalbėti, o mažinti statymą: šiltai priimti bet kokį bendravimo būdą ir švęsti mažus žingsnius, kurie iš šalies atrodo juokingai smulkūs, o vaikui yra didvyriški.