Psichologija oficialiai pripažįsta, kad fobija gali išsivystyti beveik bet kam, nes smegenų pavojaus sistemai visiškai nesvarbu, ar objektas logiškas. Todėl greta klasikinių vorų ir aukščio egzistuoja fobijos, kurios skamba kaip anekdotai, bet jų turėtojams yra visiškai rimta kasdienybė. Pasivaikščiokime po keisčiausią fobijų muziejų, o pabaigoje atskirsime tikras nuo interneto sukurtų.
Kalbos humoro jausmas: fobijos, kurių pavadinimai patys yra bausmė
Hipopotomonstroseskvipedaliofobija yra ilgų žodžių baimė. Taip, žmonės, kurie bijo ilgų žodžių, savo baimei apibūdinti gavo 36 raidžių terminą, ir tai psichologijos juodojo humoro viršūnė (rimtuose šaltiniuose vartojamas padoresnis „seskvipedaliofobija“). Reali jos versija dažniausiai būna socialinio nerimo atmaina: baimė suklysti tariant sudėtingą žodį viešai.
Fobofobija yra pačios baimės baimė. Skamba kaip žodžių žaismas, bet mechanizmas realus ir rimtas: taip veikia panikos sutrikimas, kai žmogus ima bijoti ne situacijų, o pačių panikos priepuolių, ir šis „baimės laukimas“ tampa varikliu (plačiau rašome apie panikos atakas).
Buitis, kuri gąsdina
Alliumfobija yra česnako baimė. Retenybė, dažniausiai susijusi su stipria uoslės reakcija ar bloga patirtimi, o vampyrai čia niekuo dėti.
Turofobija yra sūrio baimė. Aprašyti realūs atvejai, kai žmonėms bloga vien nuo sūrio vaizdo ar kvapo, dažniausiai po vaikystės epizodo su sugedusiu produktu. Mechanizmas tas pats kaip vėmimo baimės atveju: smegenys įrašė „šitas daiktas yra pavojus apsinuodyti“.
Koulrofobija yra klounų baimė, tokia paplitusi, kad „keista“ ją vadinti nesąžininga (tyrimuose ją pripažįsta reikšminga dalis suaugusiųjų!). Priežastis įdomi: klouno veidas yra „beveik žmogus, bet ne visai“ (užšaldyta šypsena, paslėpta tikroji mimika), o smegenys tokių neperskaitomų veidų nemėgsta instinktyviai.
Omfalofobija yra bambų baimė: žmogus negali liesti savo ar kitų bambos, o kai kurie net žiūrėti. Ji pasitaiko dažniau, nei manytumėte, tarp visiškai sveikų žmonių.
Pogonofobija yra barzdų baimė. Ji įrašyta į rimtus žodynus, o kyla dažniausiai po nemalonios patirties su barzdotu asmeniu vaikystėje arba dėl „paslėpto veido“ nerimo (vėl tas pats neperskaitomo veido mechanizmas).
Skaičiai, datos ir dangaus kūnai
Triskaidekafobija yra skaičiaus 13 baimė, tokia įsišaknijusi Vakarų kultūroje, kad dangoraižiai statomi be 13 aukšto, o lėktuvai be 13 eilės. Jos sesuo paraskevidekatriafobija yra penktadienio 13-osios baimė (yra ir azijietiškas variantas, tetrafobija, tai yra skaičiaus 4 baimė, dėl kurios Kinijos ligoninėse nerasite 4 aukšto). Čia įdomiausia riba tarp prietaro ir fobijos: prietaras yra „nemalonu, bet gyvenu“, o fobija yra tada, kai penktadienį 13 dieną neinama į darbą.
Selenofobija yra mėnulio baimė, o heliofobija saulės. Pastaroji gali turėti rimtą šerdį: kartais tai ne pati saulė, o ekstremali odos vėžio baimė, priklausanti sveikatos nerimo šeimai.
Egzistencinis skyrius
Apeirofobija yra begalybės baimė: užplūstantis siaubas bandant suvokti amžinybę ar visatos beribiškumą. Interneto forumuose yra tūkstančiai liudijimų (dažniausiai prasideda paauglystėje, naktį, po minties „o kas bus po mirties, VISADA?“), o iš esmės tai mirties baimės filosofinė pusseserė.
Chronofobija yra laiko tėkmės baimė: panika suvokus, kad laikas eina negrįžtamai. Dažnesnė vyresniame amžiuje ir kalėjimuose (aprašyta kaip „kalinių neurozė“).
Atazagorafobija yra baimė būti pamirštam. Vardas keistas, o turinys giliai žmogiškas, ir šiais laikais ji minima kalbant apie socialinių tinklų nerimą.
Interneto folkloras: fobijos, kurių nėra
Dalis „fobijų“, plintančių internete, yra pokštai arba memai, niekada neaprašyti klinikinėje literatūroje:
- Anatidaefobija yra „baimė, kad kažkur, kažkaip, antis tave stebi“. Tai komikso The Far Side pokštas, tapęs memu, o ne diagnozė (nors kaip memas jis nemirtingas).
- Hipopotomonstroseskvipedaliofobijos pavadinimas, kaip minėta, irgi yra sąmoningas juokas, nors pati ilgų žodžių baimė gali būti reali.
- Luposlipafobija yra „baimė būti persekiojamam vilkų aplink virtuvės stalą ką tik išvaškuotomis grindimis su kojinėmis“, dar vienas The Far Side kūrinys.
Kaip atskirti? Tikra fobija aprašoma ne pagal egzotišką pavadinimą, o pagal mechanizmą: stipri, nevaldoma baimės reakcija, vengimas ir kančia. Pavadinimas gali būti kad ir lotyniškas cirkas, o svarbu, ar už jo yra kenčiantis žmogus.
Rimtoji pabaiga: kodėl visos šios fobijos yra „normalios“
Už kiekvienos keistos fobijos slypi tas pats, visiškai rimtas mechanizmas kaip už vorų ar aukščio baimės: smegenų pavojaus centras susiejo objektą su grėsme (per patirtį, matytą reakciją ar net vieną ryškų košmarą) ir dabar spaudžia aliarmą automatiškai. Smegenims nesvarbu, kad tai sūris. Ir gydymas veikia lygiai taip pat: laipsniška ekspozicijos terapija sėkmingai gydo ir triskaidekafobiją, ir turofobiją, dažnai vos per kelis seansus, nes „keistos“ fobijos paprastai būna siauros ir puikiai pasiduoda permokymui.
Tad jei turite savo keistą baimę, iš kurios juokiasi aplinkiniai, žinokite tris dalykus: jūs ne vieni (kiekviena šio straipsnio fobija turi realių turėtojų), jūsų smegenys sveikos (tik per uolios), ir tai puikiai gydoma. O jei jūsų baimė iš dažnųjų, mūsų fobijų testų kategorijoje rasite testą jai pasimatuoti.
Šis straipsnis yra edukacinė pramoga su rimta šerdimi, o fobijų pavadinimų sąrašai įvairiuose šaltiniuose skiriasi, nes dauguma jų nėra oficialūs diagnostiniai terminai.
Šaltiniai: DSM-5, specifinės fobijos kriterijai (fobijos objektas gali būti bet koks); phobialist.com, F. Culbertson fobijų pavadinimų archyvas; van Venrooij L. T., Barnhoorn P. C. (2021), koulrofobijos apžvalga, BMJ.
