Pereiti prie turinio
VisiTestai.lt

Psichodrama: kai gyvenimo situacijos suvaidinamos, o ne aptariamos

Apie skaudų pokalbį su tėvu galima pasakoti valandą ir likti saugiai už žodžių. O galima jį suvaidinti: pastatyti sceną, pasodinti „tėvą“ ir pasakyti jam tai, kas liko neišsakyta, tada susikeisti vaidmenimis ir išgirsti save jo ausimis. Kūnas, balsas ir jausmai tokiu momentu pasako daugiau nei ilgi aptarimai.

Šį metodą trečiajame dešimtmetyje sukūrė gydytojas Jacobas Levy Moreno, grupinės psichoterapijos pradininkas. Psichodrama remiasi jo įsitikinimu, kad žmogus sveiksta atgaudamas spontaniškumą: gebėjimą sename vaidmenyje suvaidinti naują atsakymą.

Kas yra psichodrama?

Klasikinė psichodramos sesija turi aiškią struktūrą ir vaidmenis: protagonistas (grupės narys, kurio tema dirbama), vedantysis (psichodramos terapeutas, vadinamas režisieriumi), pagalbiniai ego (grupės nariai, vaidinantys svarbius asmenis) ir publika. Pagrindinės technikos:

  • Vaidmenų sukeitimas: atsistojate į kito žmogaus vietą ir atsakinėjate iš jos; tai psichodramos širdis, treniruojanti gebėjimą pamatyti situaciją kito akimis
  • Dubliavimas: kitas grupės narys atsistoja už nugaros ir garsiai taria tai, kas galbūt lieka nepasakyta („o iš tikrųjų man skaudu“), o jūs tikslinate
  • Veidrodis: sceną akimirkai suvaidina kiti, o jūs stebite save iš šalies
  • Perteklinė realybė: suvaidinama tai, kas gyvenime neįmanoma, pavyzdžiui, pokalbis su mirusiu artimuoju ar su savimi vaikystėje

Kam padeda? Ką rodo tyrimai

Psichodrama naudojama dirbant su santykių sunkumais, neišsakytais jausmais, gedulu, socialiniu nerimu ir savivertės temomis, taip pat mokymuose ir organizacijose. Jos elementai (vaidmenų žaidimai, tuščios kėdės technika) seniai gyvena kitose kryptyse: nuo geštalto iki KET elgesio repeticijų.

Sąžiningas įrodymų vaizdas: kontroliuojamų tyrimų nedaug, jie nedideli, o apžvalgos (pavyzdžiui, Kipperio ir Ritchie metaanalizė, 2003) rodo teigiamą vidutinio dydžio poveikį, stipriausią būtent vaidmenų sukeitimo ir dubliavimo technikoms. Todėl psichodramą sąžininga rinktis kaip patyriminį kelią asmeniniam augimui ir santykių temoms, o esant aiškiai diagnozei derinti su geriau ištirtu gydymu.

Verta žinoti: metodas emociškai intensyvus. Geroje grupėje intensyvumas dozuojamas, niekas neverčiamas būti protagonistu, o po kiekvieno suvaidinimo skiriamas laikas dalijimuisi ir nusileidimui.

Kaip vyksta sesija?

Sesija turi tris fazes. Apšilimas: grupė sušyla per judesį, trumpus pratimus, temų žvalgymą, ir išsirenkamas protagonistas. Veiksmas: statoma scena (kėdės, daiktai žymi vietą ir žmones), vaidinama su sukeitimais ir dubliavimu, ieškant ne teatrališkumo, o tikro jausmo ir naujo atsakymo. Dalijimasis: grupės nariai pasakoja, ką scena palietė jų pačių gyvenime; patarimai ir vertinimai draudžiami.

Vaidybos įgūdžių nereikia jokių: scenos vaidinamos savais žodžiais, o „blogai suvaidinti“ neįmanoma, nes vaidinate savo tiesą.

Kiek trunka?

Psichodramos grupės dažniausiai ilgalaikės: renkasi kartą per savaitę po 2 iki 3 valandų nuo pusmečio iki kelerių metų, nes kiekvienoje sesijoje giliai dirbama su vienu ar dviem protagonistais, o kiti auga stebėdami ir dalindamiesi. Būna ir intensyvių savaitgalio seminarų pavienėms temoms.

Kaip išsirinkti specialistą?

Lietuvoje psichodramos terapeutai rengiami kelerių metų podiplominėse programose, todėl klauskite apie baigtus psichodramos mokymus ir klinikinį išsilavinimą. Prieš įsipareigodami paprašykite įvadinio pokalbio: aptarkite grupės sudėtį, taisykles ir tai, kiek laiko galėsite tik stebėti.

Bendri patarimai renkantis specialistą surašyti straipsnyje kaip išsirinkti psichologą.

Dažniausiai užduodami klausimai

Nemoku vaidinti ir bijau scenos. Ar psichodrama ne man?

Vaidybos įgūdžių nereikia: kalbate savais žodžiais apie savo gyvenimą, o grupė ne publika, kuri vertina, o bendrakeleiviai, kurie po scenos dalijasi savo panašiomis patirtimis. Būti protagonistu niekas neverčia: galima ilgai dalyvauti tik pagalbiniuose vaidmenyse ir dalijimesi, tai irgi gydo.

Kuo psichodrama skiriasi nuo dramos terapijos?

Psichodrama vaidina tikras protagonisto gyvenimo scenas ir turi griežtą Moreno struktūrą. Dramos terapija dirba laisviau: per išgalvotus personažus, pasakas, improvizacijas, kur asmeniška tema liečiama netiesiogiai. Psichodrama tiesesnė ir intensyvesnė, dramos terapija saugesnė besislepiantiems už metaforos.

Ar saugu vaidinti skaudžias scenas?

Su kvalifikuotu vedančiuoju taip: intensyvumas dozuojamas, sceną visada galima sustabdyti, o po veiksmo skiriamas laikas grįžti į ramybę. Šviežios traumos scenų psichodrama nevaidina tiesmukai: dirbama per atsargesnes, apsauginėmis metaforomis pridengtas formas.

Šaltiniai ir metodika

Puslapį parengė VisiTestai.lt redakcija, remdamasi žemiau nurodytais šaltiniais. Tai švietimo, o ne gydymo informacija. Kaip rengiame turinį, skaitykite metodikos puslapyje.

  • Kipper D. A., Ritchie T. D. (2003). The effectiveness of psychodramatic techniques: a meta-analysis. Group Dynamics: Theory, Research, and Practice
  • Moreno J. L. (1946). Psychodrama, First Volume. Beacon House

Kitos terapijos kryptys

Būsenos, kurioms ši terapija taikoma

Susiję straipsniai